Vladas Braziūnas

išsižios rudeniop pamotėjanti saulė, nebūta stingty apsistojusio tárpijų laiko, atolo, atpuvusio rugio ar bulvės buvęs yra tik dabar, o nebuvęs per amžinus amžius tik nesumoju katras, kurio aš atsimint neįstengiu gegutė kukuoja namo, o ką privalėjau išperint iš kur šita kirbinė žodžių, kiekvienas nuduoda, kad mano kalbõs namuose nuo sienojų senų atsiknoję gyvenimai tapetų ir laikraščių dūlantys sluoksniai ir draiskanos trupančios musių tupėta ir mūsų pakilta ir pėdinta, laukta susėdus, nutykus ir galvą nunėrus tykota grįšiančio žvėrio, iš užjūrių plaukta, į krantą leista balandės ir varnos, o žinios kasdien vis tos pačios akys tik plačios, vyzdžiai, lietuje atmirkyti, skaidrėja markstos prieš saulę, gal jau paskutinę ir švelnią pamotė patalą kloja, kilnoja paklodes ir purto purvinas rožlapių purpuras nugula kojas ir slenkstį