Vladas Braziūnas

tvankioje Pietų šalies lauko kavinukėj kur renkasi poetai, dar nepažįstami kalbos apie kalbas, įtariai nepražystančias neprasiskleidžiančias, vystančias ant užsilaukusių lūpų miestas yra žmogus, turintis vardą ir tarseną miestas tursenantis, miestas, zovada lekiantis žodžius tai išversi, ištversi, bet svetimo miesto arkose nors pasikart, Odisėjau, šunes nelakinti springsta metaforom, duobę išrausia ir pakasa duota kasvakar, kas metai, o kas minutę neduota būti ant lūpų kaip liūdi kalba nepasakoma tavo Itakė ar mano aukso raselė meduota nenukrečiama, neišsaugoma vienà kaip ir viskas – víena