Vladas Braziūnas
Tėvų ir senelių kaimynai. II. Latviai, karaimai
Paprastas ir amžinas žmonių sugyvenimas. Be jokių gudravimų, be patoso:
„Mes valgėme tam tikrą maistą, atlikdavome tam tikrus ritualus ir paisėme tam tikrų tabu; žinojome, kad ir kiti turi savųjų. Mes nenorėjome, kad jie laikytųsi mūsiškių papročių; jie irgi nesiekė, kad mes laikytumės jųjų. Jie buvo tokie, kokie buvo; mes buvom tokie, kokie buvom. Niekas mūsų šito nemokė“.
Niekas, išskyrus natūralią neišvengiamybę šitaip kartu būti. Ir išbūti.
Kaimynystės, sugyvenimo tema universali. Citatos autorius – Vidiadharas Sarajprasadas Naipaulas, 2002 metų Nobelio literatūros premijos laureatas. Kalba apie jų, indų, gyvenimą Trinidado saloje. Panašiai galėtų (būtų galėjęs) sakyt ir, tarkim, mūsų krašto žydas, karaimas, latvis, rusas, vokietis… Ir lietuvis.
Neišsižadu savo tiesos (savo tikėjimo, kalbos, gyvensenos, papročių…), nemainau jos į kito tiesą. Bet esu atviras, esu jautrus kito realybei. Tokį regiu sugyvenimo principą. Tokį principą, vaikystės prisiminimais remdamasis, tvirtina ir latvis kalbininkas Jonas Balkevičius, gimęs augęs Pandėlio krašte, daugelio dar prisimenamas kaip ilgametis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas: „Namie buvo kalbama latviškai, o visa aplinka – lietuvių, kitos latvių šeimos šalia nebuvo, bet mes puikiai jautėmės“.
„Greičiausiai iš Bėrzinio į Braziūno poeziją atėję tiurkiškumo ir leišio motyvai: „aukščiausiam baltų beržyne / girdėti leišiai ir tiurkai / vis latviškai čiulbant ir ulbant” <…>; „kur leišių mėtos / kur latvių meitos”. Dėl tiurkų, pirmiausia karaimų. Su savo interpretatoriais autorius nesiginčija, sako jiems nuoširdų ačiū. Tiesa, kad mano tiurkiškumą latviai yra palaikę: ir Uldis Bėrzinis, ir Pėteras Brūveris – abu verčiantys iš tiurkų kalbų, Pėteras net yra vertęs Lietuvos karaimų. Bet ankstesnė, pirmesnė tiesa bene bus ta, jog mane visąlaik intrigavo faktas, kad greta mano augtinio Dagiliškio kaimo, Talačkoniuose, nuo seno gyventa karaimų. Dar ir mano augtiniais laikais prie Talačkonių kapelių, kur jau sugulę ir mano prosenelis Sotaras ir Marijona Juknevičiai, ir seneliai, ir dėdė, kiti giminėlės... Dabar Talačkonių karaimų nebelikę, Halina Kobeckaitė man tai patvirtino.
Nors ne pats faktas kuria poeziją. Mitas. Kai jis, tas faktas, – jau mitas, tik mitas – atmintis ir žodžiai, šmėklos ir vaidinuokliai.
– Ai, sakyk tu man, Savuk, koks gi čia vardas – Sotaras? Tiurkiškas? Bulat – plienas, korsak – lapė, o sotar? Vienas čečėnų karo vadų Sataras kaunietę Marytę vedė, lietuviškai kalba, keturis savo ir brolio vaikus paliko globoti jos giminaičiams… O prie pat mūsų kaimo kapelių, pirmiau į tuos kapelius per Grigaliūnų, regis, tokia pavardė, – per karaimų kiemą ir važiuot – su nabašninku ar be – tekdavo... Per karaimų, mūsų krašte paskutinių. Karaimiukai ten turbūt žaisdavo vien Rymo katalikų laidotuves. Paklausyk:
Ar kentėti ar vysti
mus palieka jaunystė
mano protėvi broli
karaime niūrus
– Kodėl niūrus? – paklausia ponia Halina K., pati karaimė, lyg nustebusi, bet, manykim, neįsižeidusi. Jin tai visada delikati ir smagi.
– Durniau su durelėm, – atsiliepia Savukas, kalbininkas. – Ačiū tau. Paliudijai mano žodynui retą baltišką vardažodį – Santaras. Jūsų tarmė ten paskui visko iš tų vardų pridirba, nebeatpažinsi.
Jo tarmė mat geresnė, dzūkų. Išgriebia iš kišenės degtukinę ir vieną degtuką žybt išlaisvina. Per nurudusį ūsą perkošia tirštą dūmą. Etimologijos kolokviumas baigtas, tavo akys visai ne įkypos, šlapiu pirštu įspausta tėvo garbana visai ne juodvarnio, ir gimęs šitam kaime visai ne jis, o jo baltapūkė Bronytė, tavo mama su linksmąja gaidžio iškirsta duobute vienam skruoste. Tėvas, kaip rašo metrikai, – Joniškėlio fermoj. Senuosiuose Jeniškiuos. Taigi kokiam grafo Karpio ūky, gal mokomajam. Tiek devinto vandens nuo mėlyno kraujo. Tiek ir nuo egzotiškųjų Rytų.
Latvija. Ranka pasiekiama. Geru dviračiu tai jau beveik iš visur kur:
Kitados jį man tėvas atpirko iš kriaučiaus,
Kriaučius buvo jau senas, o dviratis naujutėlaitis,
Latviškas, Ulmanio Latvijos dar; į mokyklą
Juo važinėt man ar su reikaliukais – va į Bauskę žiuvelių,
Šen bei ten, geras dviratis .
Juk Žiemgala. Ta pati Žiemgala. Jos lietuviams, jos latviams: „po žemėm ašen guliu Žiemgala man po galva nieko daugiau / nežinau nei kokie laikai nei valdžia tik kasvasar ateina daina / glosto ir saugo mane metus aš skaitau amžinybė / skrodžianti kiaurai“. Taip rašo Uldis Bėrzinis. Yr ne kartą ir man patvirtinęs tvinksint jo gyslomis kiek ir leišių kraujo: pačiame senystės galudieny jo prosenelė, mamos senelė, vien leišių kalbą ir beatminusi. Užtat ir mano paties eilutės:
Uldis karvelis uldukas
analų vienuolis verpikas
Rygoj susisuko gūžtą
prie pėterio gaidžio varinio
aukščiausiam baltų beržyne
girdėti leišiai ir tiurkai
vis latviškai čiulbant ir ulbant
<…>
karvelėli kai senas nubalsi
gal kaip kadaise senelė
visas jau spalvas pametus
leišių paštą nešiosi
Ilgas mūsų etninis paribys su latviais – nuo Kuršių Nerijos, Palangos, Šventosios, kur latvių kuršininkų ir mūsų šišioniškių sugyventa, iki pat Drukšių, kur, kaip prisimenam, „lietuviai, latviai, baltarusiai / į darbą renkasi kartu“… Taigi rytuose dar mišrus sambūvis su baltarusiais, vakaruose – nugrimzdus prūsų laikams – jau su vokiečiais, bet visur gali įsivaizduoti tą abiejų begyvų baltų tautų paribio juostą, platesnę ar siauresnę, galop virtusią dviejų valstybių – Latvijos ir Lietuvos – siena , o vis tiek neleidžiančia pamiršti, jog eina ji per tų pačių kadaisinių bendrų baltų genčių – kuršių, žiemgalių, sėlių – žemes. Taip jau atsitiko, kad dalis tos sienos, kad ir labai apytikriai, žymi ir dvi kamienines krikščionybės atšakas – katalikybę ir protestantybę.
Paveiki turėjo būti pasienio lietuviams kaimynų evangelikų reformatų, kitur –protestantiška kaimynų latvių pašonė („Taip nuskurdau, kad nors pas latvį eik bernauti“, – užrašyta 1928 m. Pasvaly). Ir pačiam Pasvaly evangelikų liuteronų bažnyčia įsteigta – dar 1728 metais. Ramus, savo galva galvojančių, reikiamo darbo tiesiog nemokančių gerai ir iki galo nepadaryti pasvaliečių būdas – bene ir iš jų patirties: „Nustatyta, kad protestantizmo kultūrinių tradicijų šalyse žmonės labiau nei katalikiškuose kraštuose linkę patys spręsti kylančias problemas, mažiau pasikliauja išorės jėgomis“. Tai turėjo imponuoti. Ir savus ar kaimynus nejučia vertė vertinti – latvių pavyzdžiu: „man, telšiškiui, skuodiškiai visados atrodė ir šviesesni, ir gudresni, kaip latviai“, – prisipažįsta Raimondas Kašauskas.
Tikrai dar iki neseno laiko žiūrėta mūsų, leišių nabagų, į labiau prakutusius kaimynus latvius su tam tikru pavydu.
nenuraunamas linas
parovų nepalikit, raukit, Paróvėjos marčios, mergos
į palatvę nesidairykit, iš to paties kieto vargo
ir jų parojė, išvaryti ir jie iš rojaus, jų vasarojų
tie patys lietūs išklojo, tiek rojaus
srautas tesiekia, o kad iš miglų jau išmirusios ordos
bendros lemties, atitieskit įsopusias strėnas, ordnung
ist ordnung, gal kiek ir greičiau ten sniegas laukus užpusto
gal kiek ir geriau ten, kur mūsų
nėra, gal ramesnis jų miegas saulei atslūgus
gal lūpos jų sūrios nuo jūros, o ne nuo prakaito, liūdnos
gal akys iš pilnumos, iš pasaulės didumo
nebeužmatomo, ašaros gal – vien kad židinio dūmas
pražysta ir žydi kaip linas
ir žydi kaip linas
žydi kaip linas
kaip linas
linas
pražysta
2000.XII.2
Dabar, kai žvelgiu į savo gimtąjį kraštą iš piečiau, tarkim, iš Fabijoniškių, šiaurinio Vilniaus pakraščio, – kartu žvelgiu ir nuo vaikystės įprasta žvilgsnio kryptimi – latvių pusėn. Tenai, kur link teka ir mūsų upės. Jos, ne kaip kad didžiuma Lietuvos upių, nepriklauso Nemuno upynui, jas šaukia Lielupė, Didžioji. Ta Lielupe, prie Bauskės pilies susiliejusi su Nemunėliu, virsta Mūša, ir Lietuvoj Latvijos baronų dvarais apsagstyta.
Gimtajame Pasvaly ar juolab augtiniame Dagilišky latvių kalbos, ko gera, nebuvau girdėjęs. Jau vėliau, tapęs filologu, supratau, jog tas negirdėjimas nebuvo absoliutus: ir girdėjau, ir pats vartojau kai kuriuos latvizmus, įsipynusius mūsų tarmėn ar paskirais žodžiais (koks zenkis), ar jų konstrukcijom, tarkim, dūr’s’ vãlio, dūr’s’ kíetэ? – durys valioj, durys kietai... Dėl to kietai kartą drauge su vienu poetu, puikiu vertėju, taip pat ir iš latvių kalbos, skaniai juokėmės, kai jo išverstame Knuto Skujenieko eilėrašty aptikau – langas kenčia. Vertėjas dzūkas, ir jam sunku buvo pagalvoti, kad logs ciet yra langas uždarytas, daug lengviau jau atrodė pagal įprastas fonetines kalbų analogijas c = k, ie = en iš ciet atkurti kenčia ir gauti labai jau poetiškai mįslingą vaizdinį langas kenčia... Žinoma, aš pats versdamas kartais esu pripaistęs gal dar juokingesnių dalykų, mano puikioji redaktorė Lilija Kudirkienė darbo stoka skųstis negalėtų, bet nuo kai kurių riktų mane saugo mano tamė, ačiū jai.
Jau vėliau, tapęs filologu, ėmiau numanyti ir galimą vieno kito, tarkim, upėvardžio latvišką kilmę. Ar veikiau bendrą baltišką, gal žiemgališką kilmę, bet dabar aiškinantis neretai neapsieinamą ir be latvių kalbos išteklių: tokie tad mano augtinių upių upelių vardai – Svalia, Lėvuo, Įstras, tolimesnis Yslikis...
Jau vėliau, tapęs filologu, ėmiau atpažinti ir vieno kito savo krašto žmogaus latvišką pavardę. Vienuolikos metų vyras buvau priimtas rinkti Porijų, Smilgių ir kitose palaukėse sprogdinamų akmenų skaldos, krauti ją į belarusų priekabas ar į palutarkių kėbulus. Iš atlyginimo įpirkau pirmą savo rankinį laikrodėlį. Darbų vykdytojas buvo Tuomas, taigi aiškus daiktas, jog ir tuo proletarišku epizodėliu būsiu pasirodęs tipiškas mūsų krašto atvejis: dirbau, bernavau pas latvį...
Už latvių kraujo žmogaus pasirodė ištekėjusi ir mano senelio vaikystės, jaunystės dienų draugė Talačkonių Ona Vaškaitė, Staškavičiuose tapusi Ona Bluzmiene, atgulusi Degučių kapinėlėse jau kaip iškiliausia plataus mūsų krašto tautosakos pateikėja. Liko man tų kapinėlių vaizdas: vienoje tako pusėj Rymo katalikai, taigi daugiausia lietuviai, kitapus protestantai, taigi daugiausia latviai.
palatvė
kur leišių mėtos
kur latvių meitos
žydi rasoja
ligi nuvysta
lig antaninių
prikvimpa lentos
šešios ant aukšto
neišsilenksi
padėsi šaukštą
išeisi kojom
į priekį, miestui
gražiai dienojant
ir bus tau lengva
ir bus lengva tau
giesmė, ir kalnas
ne per staigus bus
kai saulė leisis
po kairei latviai
po tiesiai leišiai –
ar atvirkščiai – ten
sugulę kalbas
nužiūri vagą
nugrėbsto lieptą
ir liepą regi
žydint gražiai vis
sužydi medų
leišių ir latvių
rūtos ir mėtos
mergos ir maldos
2000.XI.18–24
Pagaliau ir mano amžinatilsį dėdės Praniuko (taip jį, mamos brolį jaunėlį, giminėj buvom pratę vadinti, nors toj nedidukų giminėj buvo didelis Pranas) šeima vienu tarpu buvo atsikliuvusi pačioje palatvėj, prie Nemunėlio, Biržų rajone. Tai ir pats ne kartą šitą upelę esu perplaukęs. Pasirodo, kaip tik ton vieton, kur kadaise pas senelius bėgusi ir Knuto Skujenieko, dabar, mirus Czesławui Miłoszui, vienintelio Lietuvos rašytojų sąjungos Garbės nario, vaikystė. Jo seneliai, norėdami, kad vaikas ko nesuprastų, sušnekdavę lietuviškai. Ir tai buvusi kuo stipriausia paskata tam vaikui mūsų kalbos pramokti. Likusi atminty vaikystės frazė, iš suaugusių vyrų nuklausyta, – duokdiev’ ne paskutinė. Aišku, kalbėta apie stiklinę lietuvių naminio... Tas alus ne kartą yra suputojęs Knuto eilėraščiuos, bet šnekiausiai gal šitame – Uz leišiem alu dzert. Jo lyg priedainio aidas besikartojantis umpapa umpapa man žymi patį pirmąjį mudviejų su Knutu susitikimą ir susipratimą. Buvo gal pati aštuntojo dešimtmečio pabaiga ar devintojo pradžia, pats latvių nieko dar nebuvau vertęs, bet užtat buvau neseniai perskaitęs šitąjį Knuto eilėraštį, išverstą Sigito Gedos, ir man Knuto vardas užtat buvo jaukus ir gyvas.
pas leišius gert alaus
Septynetas brolių su būgnais
ir ragas jau kyla prie rago
ir polkos jau lekia kaip šiekštai
ir valsai kaip akmenys smagūs
umpapa umpapa umpapa
gal maras užgrius perkūnas gal trenks
umpapa umpapa umpapa
bet reik eit pas leišius alaus gert
septynetas brolių su būgnais
krūtinėje širdys styra
ir raitos kelnes per brastą
juods tūkstantis vyrų prie vyro
umpapa umpapa umpapa
namai gali degt giltinė gali tvert
umpapa umpapa umpapa
bet reik eit pas leišius alaus gert
seniokas štai šypsos kaip kūgis
ir ūsai jo stypso kaip ietys
vežimuose gražios mergos
ir plūsta alus nėr kur dėtis
umpapa umpapa umpapa
taip skrenda taip lekia taip neša
taip broliai kaip Jeriche
drebina padebesius
gražiau negu rožių daržas
nuo svaigulio žydi galvos
septynetas brolių su būgnais
ir mergos skraidyti gali
o dėl gražesnės kaip ožiams ten
susiremia kaktos iš tikro
umpapa umpapa umpapa
paskui susitaiko prie stiklo
ir seniai iškaršę nuplikę
išmano visą politiką
ak kas pas leišius kas per alūs
viskas baigias nes jau nakties galas
tram tam tam
bum!
ir jau po to baliaus
ir brenda per rasą
ir pažastėj spaudžia
mergiščią basą
kas per rasos ak kas per rasos!
po savaitės kai alaus statinė išdžiūvus
leišiai užraito ūsus
užraito kelnes
ir traukia mūs pusėn
Grupė rimtų rašytojų ir toks spaigliukas, taigi aš, važiavom Pasvalin, literatūros šventėn. Prie rajono ribos sutikti su muzikom ir, aišku, alum, patraukėm prie kitos ribos, iš latvių pusės, ir greit supratau, kuris čia iš mūsų sutinkamų latvių bus Knutas. Priėjau, ir vietoj labas:
– Uz leišiem alu dzert?
Rimtieji lietuvių rašytojai kiek sutriko. Tik jau ne Knutas. Prašvito, ištiesė ranką ir manąją gerai pakratė į taktą:
– Umpapa! umpapa! umpapa!
Toks buvo įteiktas tarsi slaptas atviro ir nuoširdaus bendravimo, nepaisančio amžiaus ir kitokių neesminių skirtumų, kodas – ilgiems vaisingiems dešimtmečiams.
Apie Knutą, jo lietuviškumo peripetijas, būtų galima pasakot daug, pradedant jo tėvu Emiliu Skujenieku, prieškario Lietuvos Respublikos piliečiu, poetu ir vertėju į abidvi – lietuvių ir latvių – kalbas, ir nebaigiant sovietinių Knuto lagerių bičiuliais lietuviais. Įdomu, kad ne vienas latvių poetas turi kiekvienas savo lietuvišką motyvą. Minėjau Baltijos asamblėjos premijos laureatą Uldį Bėrzinį (kaip latviško kraujo lašo atsakas jam galėtų būti mūsų Henrikas Nagys su seseria Zina Nagyte, Liūne Sutema: mama Antanina ir senelė Emilija Peters nuo mažumės juos mokė latvių kalbos, pažindino su jų literatūra ). Dar du tos pačios premijos lauretai poetai Janis Ruokpelnis ir Pėteras Brūveris. Savo rinktinės, minėtą premiją ir pelniusios, pratarmėje lietuvių skaitytojams Janis rašo:
„Manoma, kad net žodis Latvija esantis lietuviškos kilmės. Taip lietuviai vadinę Kuržemę. O mano tėvo protėviai yra žinomi nuo XVIII amžiaus – jie buvo ūkininkai, Kuržemės Nycos dvarui priklausiusios sodybos, latviškai vadintos „Māķe Ignāti“, šeimininkai (gal ateiviai iš Lietuvos? – juk Ignotas – katalikiškas vardas).
Šiaip ar taip, panašiai kaip ir daugelis latvių rašytojų, kurie ne filologinio išsilavinimo ir todėl dažniausiai nemoka lietuvių kalbos, aš dėl to nemokėjimo vis jaučiuosi lyg kaltas. Nes kaipgi tu gali su savo broliu, vieninteliu iš visų tautų, nesusišnekėti? Būdamas Lietuvoj, dažnai stebiuosi ir džiaugiuos, kad, nepaisant gyvenimo ilgus šimtmečius skyrium, visiškai kitokios istorijos, lietuvius net iš smulkmenų (jau nekalbant apie tokius didelius dalykus, kaip etnografija ir pan.) – iš eigasties, judesių – galiu atpažinti turint tiek daug bendra su latviais. Ir tada taip keistai šilta daros po širdžia. Nes broliai nesirenkami. Ir brolių būna įvairių. Būna ir nekokių. Bet lietuviai man iš tikrųjų mieli broliai.
Čia nieko stebėtina: senosios Baltijos tautelės – sėliai, kuršiai, žiemgaliai – buvo ir dabartinių latvių, ir lietuvių protėviai.
Ir nors aš negaliu dorai susikalbėti su savo broliais šnekamąja kalba, gal vis dėlto bent kiek su vienu kitu įstengsiu susikalbėti – poezija?“
Pėteras Brūveris, bene didžiausias „panbaltistas“ ne vien iš latvių poetų, gyvenantis Rygos rajone, Kalėjų vienkiemy, negali kasdien neprisiminti, kad tas vienkiemio vardas Kalēji, Kalviai, yra pirmojo vienkiemio šeimininko lietuvio Genelio profesijos įvardijimas, kad su tuo žmogumi susipynusi jo tėvų šeimos istorija, dar gyva išlikusiuose daiktuose ir kalvystės įrankiuose, tėvų pasakojimuose, bendriausiais bruožais Pėtero atsimenamuose, o jų veikėjas Genelis, berods Petras, – Pasvalio, Panevėžio, Pušaloto krašte gyvenęs ir to gyvenimo bei amato mokęsis, dirbęs, kol galiausiai apsistojęs už Rygos...
Ką gi, nepaslėpsi, kad mano žvilgsnis latvių pusėn, tėvų ir senelių kaimynų pusėn, – daugiausia literatūrinis, gyvos pažintys – taip pat daugiausia literatūrinės. Jei neminėsim vaikystės delikateso – Bauskės, Rygos turgaus strimelių bei karvučių nepakeičiamųjų...
„O kiek čia seniai, – rašo Kazimieras Pūras (šiemet, beje, atšventęs gražią 80-mečio sukaktį), – lengvaisiais automobiliais ir sunkvežimiais žemės ūkio gėrybes Kiemėnų bei Kyburių keliais ūkininkai gabeno į Bauskę ir Rygą. Pro Puodžiūnus, pro Ūsiškį. Ištisus pokario dešimtmečius Bauskės turguje galėjai pamatyti daugiau kiemėniečių ir kyburiečių negu Pasvaly. Ir Ryga jiems buvo šimtą kartų geriau pažįstama negu Vilnius... Dabar ties Puodžiūnais ir Ūsiškiu, kur iki karo veikė sienos perėjimo punktai, keliai į Latviją perkasti grioviais. Kiekvieną, kas aplinkiniais keliais bando prasibrauti pas brolius latvius, seka budri pasienio policijos akis.
Tačiau perkastais per kelius grioviais neištrinsi iš istorijos puslapių, kurie pasienio gyventojus sieja su latvių žeme“.
Šią K. Pūro apybraižą čia būtų galima cituoti ilgiausiom pastraipom: tiktų... Tuo tarpu prisimenu vieną iškilmingą, bet jaukų Vasario 16-osios paminėjimą Latvijos rašytojų sąjungoje Rygoje, dalyvaujant ir Latvijos Respublikos prezidentei Vairai Vykei-Freibergai, prisimenu palankaus juoko protrūkį, kai grįžtelėjau į Prezidentę žodžiais išsprogdinčia latvių sieną:
baltų kalbos
baltų linksniai baltalinksniai
ant kalbos asfalto linksta
po asfaltu šaknys tvinksi
žalumos kalba pritvinksta
sprogsta priebalsiai ir švokščia
prieblandoj ir mėnesienoj
kad galėčia, juos išvogčia
išsprogdinčia latvių sieną
sėlių sieliais taranuočia
tvirtagalis galininkas
kirsčia lielupę lig žiočių
bet didžiosios linkin sminga
ir laužtinės, ir trumpinės
byra priedainės , pušynės
per kalbos asfaltą, žvyrą
juodos baltų valtys irias
1998.III.31–VI.10
Mes su latviais jau vėl toje pačioje sąjungoj, šįkart, ačiūdie, laisvi laisvoje Europos Sąjungoje. Tačiau ir Latvijos lietuvius, ir Lietuvos latvius, net gyvenančius abiejų valstybių pasieny, užklupo ta pati nelengva lemtis: jie „netikėtai tapo izoliuota nuo etninės tėvynės tautine mažuma“, užtat „silpsta ir trūkinėja asmeniniai ryšiai su etniniu kultūriniu gyvenimu kitapus valstybės sienos“ – „iškilo aktuali Rytų Europoje problema – naujų politinių administracinių ribų poveikis mažumos socialiniam gyvenimui, etninei kultūrai ir saviidentifikacijai“. 2005 m. rugsėjo 22 d. Kaune įvykęs Lietuvos ir Latvijos forumo pirmasis suvažiavimas priėmė kreipimąsi. Jo pirmojo skirsnio – „Abipusė pagarba ir tarpusavio pasitikėjimas“ – antra dalis skamba taip: „Kaip ypatingo dviejų valstybių artumo įrodymą siūlome dar iki narystės Šengene panaikinti pasų kontrolę ir kitas biurokratines Lietuvos ir Latvijos pasienio procedūras“. Šis konstruktyvus Lietuvos ir Latvijos kultūros, meno, verslo, žiniasklaidos, akademinių, politinių ir kitų visuomenės sluoksnių žmonių kreipimasis liko neišgirstas. Pasienio įtvirtinimai tebestovi, jo užkardose brolis įtariai tebetikrina brolį, man net keista...
* * *
man net keista, kad šįkart vairuoju
ne pats, bet kad veža, kad
mainos peizažai, kol kas dar
pažįstami, dangūs pražysta
kad lieka toli pranašystės, kad
leista nuklysti į liekaną, aiškiai
didesnę už visumą, būsimą ar
nebebūsimą, autobusas rieda be
dusulio, lėtas, tavo vaikystės pusėn
rudžalės ir dėmėtos, nespėtos įsižiūrėti
vietos, užsnūsi, perkirsi upę
liūliuoja pelkės, ir sūpeklės supa ir
meta jauną aukštyn, kad užvysčia
kalną aukščiausią ir žalią girią, eglių
pašiauštos uodegos styro, o ąžuolijos
skrudinto vario, nulijo, tai žiba, tai laša
tai liepą, ne kietą akmenį tašo tėvo rankos
kietai supūslėtos, ne nuoskaudos lieka
tik nuospaudos tavo delnuos, išduodančios
juodžemio kilmę, molžemio, mėlyno šlyno
ne kraujo, kielės patiltės užunarvy krauja
seną gyvenimą savo, o naują tik tiek
kiek dar liko vilties išperėt gegužiuką
miestelin nesuko, pralėkė beržynėlis
su amalo šluotom, bet gal ir ne tas, gal ne
mano kuprotos grytelės, šlapios avelės ganos
it lapkričio lapas sušalęs ir nebeišganomas
dreba pro šalį gyvenimas, valas iš apačios
iš juodos gilumos patampomas blyškia-
lūpės lipnios burnos, jau Apaščia, iš miglos
iš muitinės svetimos išsiropščia apaštalas
būsimas, neatsivertęs, popierius varto
vertas nevertas, nekelia vartų, neskiria
poterių atgailos, ką gi, nesulauks mano barzdos
Margeris, Pėteris, Janis ir Juris, paskrydėsiu prie savo
lygmalos jūros, kol iš tikrųjų kryžiuką primygs ir prie
mano vardo sarkanais Dieva markeris
Vilnius–Ryga, 2003.XII.3
– Ką poetui reiškia pasaulio ir erdvės pasikeitimai? – Upsaloj klausė manęs Pėteris Vanagas, Stokholmo bei Latvijos universiteto Rygoje profesorius, 1987-aisiais, kai dar buvo tik jaunas dėstytojas, mus, irgi jaunus lietuvių rašytojus, Rygoje mokęs latvių kalbos.
Man – sutrikimą, nebylumą, vėliau – naujo erdvėlaikio jaukinimąsi stengiantis jan – jaukiai – įsigyventi ir, svarbiausia, įkurdinti jame savo kalbą, ją pačiam atgauti. Ieškai – pasąmoningai – kokios detalės, gal asociatyviai sužadinsiančios tavo asmeninę ar kolektyvinę, archetipinę atmintį tavy, gal pasirodysiančios gyvos, iškalbios. Tarkim, dengti tradiciniai Vermonto, JAV, tiltai ir – mano kaimo, mano krašto tiltai kaip kadaisinė jaunimo pasilinksminimų – Sur le pont d'Avignon / On y dance, on y dance – vieta, taip pat – tiltas kaip mitinė vieta. Pasaulių sanglaudos, jų ribų vieta. Ir aš, pirmąkart peržengęs kito erdvėlaikio, kito pasaulio ribą, turiu ją ir savy įveikti, turiu nukelti ją toliau – iki dar nepatirtų, neprisijaukintų erdvių ir laikų. Taigi erdvės ir laiko pasikeitimai – nuolatinės ribų įveikos savy, savosios – dvasiškai užgyventos – teritorijos plėtimas, kartu visąlaik vokiant, jog tavasis pasaulio centras yra ten, kur tu – su savo tėviškės, savo gimtinės ar augtinės, provaizdžiais, pirmavaizdžiais, vis dėlto universaliai tinkamais kaip viso didžiulio žmogaus pasaulio modelis ir matas. Žinoma, erdvės gali būti jaukinamos ir kitaip, iš anksto – per knygas, žmones, kuriems jauti sentimentų ir kurie su tom erdvėm susiję. Štai žinau, kad Upsaloj XVIII a. pradžioj lankėsi mokytas karaimas iš mano gimto miestelio Saliamonas Trakietis, prieš mane čia, Upsaloj, lankėsi ir mano mylimi latviai, Knutas ir gal Uldis, tas jų buvimas Upsaloj – ir mano eilėrašty, parašytame prieš dešimtį metų (1996.V.1) :
nac rudentini
ei
knutai uldi druskininkai
pėterai ei atsiliepkit lietpaltis užpernai
viešbuty tebegiesta latviškai upė
nunešė lieptą ąžuolinį su bitėm trūko ne
žiedo ne vaško blaškosi supeklės
ei išsilakstėt po užpelkių upsalas
alu vis dzert vis pa druskai
vis um-pa-pa um-pa-pa
leišis tuteišis trumpina
kelią neria į rudenio upę
paskui karvelį ulduką
lapatai
bum
Karaimų šeima. Talačkoniai. Pasvalio vls. 1936. Nuotrauka iš Pasvalio krašto muziejaus fondų
Karaimų bendruomenę Pasvalio apylinkėse B. Kviklys teigia gyvenus nuo XV a. pradžios, taigi seniau, nei istoriškai žinomas pats Pasvalys, beveik tiek pat metų, kiek ir apskritai šių tiurkų kipčiakų palikuonių Lietuvoje gyvenama: 1997 m. vasarą Lietuvos valstybė minėjo 600 metų sukaktį, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kariaudamas su Aukso orda, perkėlė į LDK apie 380 karaimų šeimų (ir kelis tūkstančius totorių karių). Tiesa, teko aptikti teigiant, kad Vytautas Lietuvon parsivedęs 483 karaimų šeimas, „330 šeimų palikęs Trakuose, o likusias 153 šeimas išskirstęs po kitus Lietuvos miestus, kurių skaičiuje yra minimas ir Panevėžys (Senamiestis)“. Bet veikiau bus teisi H. Kobeckaitė, rašanti, jog yra pagrindo manyti, jog šis karaimų atkėlimas iš Krymo buvęs nevienkartinis. O veikiausiai jis ir negali būti laikomas tikslia atskaitos data, kada karaimų Lietuvoje ėmę rastis: Vytauto atkeltieji karaimai, manytina, tik „prisijungė prie savo brolių, anksčiau įsikūrusių šioje valstybėje“. Nuo Vytauto laikų Lietuvos karaimai teisiškai sudarė atskirą savivaldžią bendruomenę (džymat), „vadovaujamą jų pačių iš savo tarpo renkamo vaito. Karaimai buvo atsakingi tik savo vaitui, o šis – pačiam valdovui“. Jų „bendruomenė, tapusi pavyzdine Vidurio ir Rytų Europoje, yra geriausiai žinoma karaimų bendruomenė ir už Lietuvos ribų“.
Iš pradžių karaimų gyvenvietės susikūrusios Trakuose, o vėliau Biržuose, Naujamiestyje, Panevėžyje, Pasvalyje, Upytėje, Vilniuje (Romualdas Firkovičius ), – taigi Trakuose, kaip svarbiame valstybės centre (Vilniuje – tik XIX a., atsikėlus čia Trakų bendruomenės nariams ), ir Lietuvos šiaurėje, pasienyje su Kalavijuočių ordino valdomis; kitaip sakant, čia „aiškiai matyti planas“.
Koks jis? Karaimai, šie, anot Czesławo Miłoszo, „atklydėliai iš Pietų metalu tviskančiais plaukais, panašūs į arabus“ , Lietuvoje turėjo nemažų privilegijų, tvirtintų didžiųjų kunigaikščių Vytauto, Kazimiero (1441), Aleksandro (1492), Žygimanto Senojo (1507) ir visų vėlesnių valdovų. Visos Lietuvos karaimų gyvenvietės, taigi ir Pasvalio, buvo pavaldžios Trakų vaitui. Karaimai pirmiausia buvo kariai. Gal todėl Lietuvoje jie ir apgyvendinti dviejose vietose: prie didžiojo kunigaikščio dvaro ir šiauriniame Lietuvos pasienyje. Civiliai karaimai garsėjo daržininkyste (anot Vladislavo Sirokomlės, pagrindinis šios doros genties „pragyvenimo šaltinis – daržai, visų pirma agurkai“) bei gyvulininkyste, ypač arklininkyste. Šie šalia mūsų, su mumis gyvenę, visada Lietuvai buvę lojalūs žmonės nenutauto, gerbtinai išlaikė savo papročius, savąjį tikėjimą (karaizmą). Buvo ir liko orūs ir šviesūs: „reta karaimų šeima neturėjusi rankraštinių knygų“.
Biržuose būta karaimų šventovės kenesos, ir dabar tebėra Karaimų gatvė. Karajimiškių kaimas prie Biržų įeina į Karajimiškio kraštovaizdžio draustinį, drauge – į Biržų regioninio parko konservacinę zoną. Didžiausias Šiaurės Lietuvos karaimų bendruomenės centras (antrasis Lietuvoje po Trakų), turėjęs ir savo kenesą, buvo Naujamiestis; toks centras susiformavo ir Panevėžyje. Naujamiestyje karaimai tebeturi savo kapines, jose savu papročiu ir laidojami – veidu į pietus. Vis dėlto karaimų bendruomenės tolydžio menko: „Iš keturiasdešimties bendruomenių, kitados įsikūrusių Lenkijos ir Lietuvos žemėse, iki XX a. išliko tik keturios: Haličo, Lucko, Trakų ir Panevėžio“; ir dar, kaip sakyta, naujesnė – Vilniaus.
Karaimai, Pirmojo pasaulinio karo išblaškyti po įvairius kraštus, 1920 m. grįžę namo, „atsidūrė dviejose valstybėse – Lietuvoje (Panevėžys, Pasvalys, Talačkonys [= Talačkoniai. – V. B.]) ir Lenkijoje (Vilnius, Trakai, Galičas ir Luckas)“. Nepriklausomos Lietuvos metais užtat itin svarbi tapo Panevėžio karaimų bendruomenė (1931 m. – 155 žmonės), „atskirta nuo bendro karaimų pasaulio; taigi jos interesai apsiribojo vietinėmis problemomis, bet sudarė palankias sąlygas išlaikyti etninę tapatybę“.
Šiai bendruomenei bus priklausę ir karaimai pasvaliečiai, talačkoniečiai. Ji buvo susibūrusi į Lietuvos karaimų draugiją, 1934–1939 m. karaimų kalba leido žurnalą „Onarmach“. Panevėžyje, Sodų gatvėje, buvusi kenesa 1938–1939 m. buvo remontuota. Deja, 1970 m. ji nugriauta; 1995 m. čia pastatytas paminklinis akmuo. „Lietuvoje, kur karaimų bendruomenė niekada nėra buvusi gausi, kenesa buvo ir dvasinio gyvenimo centras. Tiek Trakuose, tiek Vilniuje ir Panevėžyje šalia kenesų buvo ir bendruomenės namai, kuriuose veikė religinės ir kalbos mokyklos, būdavo rengiami susirinkimai, vakarai, viešos paskaitos, šventės, saviveiklos vaidinimai, veikė moterų klubai, gyveno dvasininkai“.
Kad Pasvalys karaimų kultūrai nuo seno buvęs svarbus, liudija ir B. Kviklio žinia apie „maniškį“ Saliamoną. 1690 m., prieš prasidedant Šiaurės karui, Švedijos karalius Karolis XI kaip tik Pasvalin (ne kur kitur) siuntęs savo atstovą Gustavą Peringerą; „jis turėjo aplankyti karaimus ir parinkti žinių. Netrukus po to iš Pasvalio į Upsalą išvyko karaimų mokslininkas Saliamonas, Aarono sūnus. Ten jis išleido knygą „Arpiryon“, kur išdėstė karaimų tikėjimo tiesas ir pateikė kitų duomenų apie Lietuvos karaimus“; Upsalos universitete „apie savo tikėjimo brolius karaimus“ skaitė pranešimą. Tai tas pats Saliamonas Trakietis, kuris, anot Halinos Kobeckaitės, turbūt laikytinas „garsiausiu to meto karaimu“: „talentingas mokslininkas, teologas, rašytojas ir mokytojas. Kurį laiką jis gyveno Pasvalyje, o vėliau Trakuose. S. Trakietis gerai mokėjo kelias klasikines kalbas, buvo žodžio ir diskusijų meno meistras. <…> Daugelį jo poetinių kūrinių galima rasti spausdintose karaimų maldaknygėse“. „Žinomiausias Saliamono Trakiečio kūrinys yra rauda 1710 metų maro aukų atminimui“. Be šio vardo, o su juo ir be Pasvalio, neapsieina ir mūsų jau cituotos pirmos apibendrinamosios karaizmo studijos, Paryžiuje išleistos 1980 metais, autorius Simonas Szyszmanas: „Apie 1696 m. Johannas Uppendorffas, Rygos mokyklos rektorius, vėliau Dorpato profesorius Davidas Gasparis, Rygos superintendantas, atvyko iš švedų valdomos Livonijos į Lietuvą ir pakvietė Salomoną, Aarono sūnų iš Pasvalio skaityti paskaitų jų akademijoje“.
Kitas žinomas garsus pasvalietis – gydytojas Abraomas Moskevičius. H. Kobeckaitė rašo buvus asmeninės privilegijos dokumentą, kurį 1706 m. Vilniaus kaštelionas, LKD etmonas kunigaikštis Mykolas Kaributas Wiśniowieckis išdavęs „senam mano namų tarnui, o dabar mano rūmų daktarui „Abraomui Moskevičiui, Pasvalio karaimui, kuris „yra ypatingai mano globojamas“. Dokumente pažymima, kad globotinis „šiandien ir visados“ atleidžiamas nuo bet kokių mokesčių ir karo prievolės. O jei kas kėsinsis į jo namų turtą ar šiam raštui nepaklus, tas bus ne tik teisiamas, bet baudžiamas mirties bausme. Komentuodamas aprašomąjį dokumentą, J. Wierzyńskis pažymi, kad tas Pasvalio daktaras turėjęs būti ypač garbingas žmogus, jei vienas iš turtingiausių ir garsiausių ano meto didikų patikėjo jam savo brangiausią turtą – sveikatą“.
Su Pasvaliu kaip gyvenimo ir, matyt, kūrybos vieta susijęs (deja, ir tragiškai) taip pat vienas talentingiausių karaimų poetų Šelumielis Lopato (1904–1923), „galėjęs tapti net šios srities profesionalu“. Gimė Š. Lopato Trakuose. „Jo poetinis palikimas nedidelis, tačiau ir tie keli likę eilėraščiai liudija jį buvus labai talentingą. Kai kurie jų parašyti Kryme, kur jis drauge su tėvais buvo pasitraukęs Pirmojo pasaulinio karo metais. Ten jis lankė Eupatorijos dvasinę seminariją. Pastebėję sūnaus gabumus, tėvai, matyt, buvo linkę rengti jį dvasininko karjerai, bet gyvenimas lėmė kitaip”: „Š. Lopato dirbo girininku Biržų, Pasvalio apylinkėse, kur buvo klastingai nužudytas. <…> 1923 m. jis buvo Panevėžyje įkūręs karaimų jaunimo klubą („Karaj Bitikligi“)“. H.Kobeckaitė mini tais metais įkurtą karaimų jaunimo draugiją „Onarmach“ (Pažanga); Š. Lopato „buvo draugijos steigimo iniciatorius ir jos sekretorius“. „Remiantis prisiminimais ir jau minėta aktyvia visuomenine poeto veikla Panevėžio karaimų bendrijoje „Onarmach“, galima spėti Lopato rašius ir pjeses, tačiau jų tekstų nėra išlikę“. Galima spėti rašius Pasvalyje ar kur netoliese…
Pasvalio krašto, mano tėvų ir senelių bendrapiliečiai, su lietuviais kartu gyvenę, daugybe buitinių reikalų susiję kaimynai ir pažįstami ne vieną šimtmetį: žydai, latviai, karaimai ar pagaliau Gegabrastos rusai sentikiai. Jiems tas kraštas pamažėl pasidarė ir buvo savas kaip ir mums, jų istorija, jų gyvenimo istorijos – ir mūsų, ir mūsų...
Latvių bendruomenė Joninių šventėje apie 1930 m. Nuotrauka iš Pakruojo krašto muziejaus "Žiemgala" fondų
Braziūnas, Vladas. /Tėvų ir senelių kaimynai. II. Latviai, karaimai/ // Žiemgala. – 2006. – Nr. 2. – P. 36–44. – Iliustr. – Prieiga per internetą: http://www.ziemgala.lt/z/2006_02_07.html