Klausoties “līgo”

Vladas Braziūnas

No lietuviešu valodas atdzejojis Knuts Skujenieks

Milzīgs “līgo” kā rekviēms kā lai šo ligu izbrēks tiem? Kā lai teikt, ka vēl dzīvi līdz šim tie zem apstarotajām debesīm? Visu atceras skaidra balss – neaizslēdzams nams, kas sals, lampa un rakstāmmašinīte kuru mans rēgs vēl dauza šite, dauza vēl vārdu balss aizsmakums – kas mūs pēc gadiem parādīs mums? Kas mums to rādīs, kur ozons ir plīsis, līdīsim cauri – ko ieraudzīsim?

Vilnius, 1987.VIII.16

Brazjūns, Vlads. Klausoties “līgo” = Klausausi lyguo / No leišu valodas atdzejojis Knuts Skujenieks // Literatūra. Māksla. Mēs. – 1998 09 17-10 09. – Lpp.9;Tur pat: [Brūveris, Pēters.] Vlads Brazjūns.

Vladas Braziūnas

klausausi lyguo

didelis lyguo lyg requiem – kaip šitą ligą išrėkti jiem? kaip pasakyti, kad dar gyvi jie po apšvitintu dangumi? visa atsimena balsas skaidrus – neberakinamus šaltus namus lempą ir gaubtą – ir mašinėlę daužo dar pirštai mano pamėlę daužo dar žodį balsas kimus – kas mums parodys po metų mus? kas mums parodys ozono plyšį? pro jį išlįsim – ką pamatysim?

Vilnius, 1987.VIII.16

Literatūra ir menas. – 1987. – Gruodžio 12. – P. 8–9;
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 130.