Vladas Braziūnas
klausausi lyguo
didelis lyguo lyg requiem –
kaip šitą ligą išrėkti jiem?
kaip pasakyti, kad dar gyvi
jie po apšvitintu dangumi?
visa atsimena balsas skaidrus –
neberakinamus šaltus namus
lempą ir gaubtą – ir mašinėlę
daužo dar pirštai mano pamėlę
daužo dar žodį balsas kimus –
kas mums parodys po metų mus?
kas mums parodys ozono plyšį?
pro jį išlįsim – ką pamatysim?
Vilnius, 1987.VIII.16
Literatūra ir menas. – 1987. – Gruodžio 12. – P. 8–9;
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 130.