Vladas Braziūnas


klausausi lyguo

didelis lyguo lyg requiem – kaip šitą ligą išrėkti jiem? kaip pasakyti, kad dar gyvi jie po apšvitintu dangumi? visa atsimena balsas skaidrus – neberakinamus šaltus namus lempą ir gaubtą – ir mašinėlę daužo dar pirštai mano pamėlę daužo dar žodį balsas kimus – kas mums parodys po metų mus? kas mums parodys ozono plyšį? pro jį išlįsim – ką pamatysim?

Vilnius, 1987.VIII.16

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 130.