Vladas Braziūnas
atgavę sostinę, netekome valstybės
važiuoja Vilniun pusbadžiai lietuviai
ak ne griuvėsiai jiem kalbėtų, Trãkų
pilies arklidės it Versalio salės
ir tie, Rytuos vergavusie per amžius
totorių chanams, Lietuvos bajorams
ir tie, kur ilsis, Dievuje užsnūdę
pasaulio sumišinuose regėti
akim to pat gimtosios žemės molio
užklojusio akis, kad nepaklaustum
kur lekia traukinys ir ko sustojo
lietuviškoj žemelėj, parašyčiau
tau laišką, geležinių durų varžtai
sužvanga, ir triukšmingai atsidaro
vagono durys, pro miglas sargybą
matau, kaip varo laukiamojon salėn
pasieny drybso leisgyvės žmogystos
nekeikia ir nespardo, ar sapnuoju
bet niekas į mane neatsiliepia
nei gražūs žodžiai mirštančių prikélti
dainų klausyti, nei piktybės žodžiai
atmainūs padarai, tačiau nelýgu
širdis ir lūpos krešančios, net keista
kaip niekados aš lūpom nemokėjau
nei tau, nei atminty, užtat kartoju
širdis jau kalba, lūpos dar nemoka
į molį, rūką, seną ir į vaiką
ir Dieve duok, kad nekalbėtų lūpos
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 89.