Vladas Braziūnas

atgavę sostinę, netekome valstybės važiuoja Vilniun pusbadžiai lietuviai ak ne griuvėsiai jiem kalbėtų, Trãkų pilies arklidės it Versalio salės ir tie, Rytuos vergavusie per amžius totorių chanams, Lietuvos bajorams ir tie, kur ilsis, Dievuje užsnūdę pasaulio sumišinuose regėti akim to pat gimtosios žemės molio užklojusio akis, kad nepaklaustum kur lekia traukinys ir ko sustojo lietuviškoj žemelėj, parašyčiau tau laišką, geležinių durų varžtai sužvanga, ir triukšmingai atsidaro vagono durys, pro miglas sargybą matau, kaip varo laukiamojon salėn pasieny drybso leisgyvės žmogystos nekeikia ir nespardo, ar sapnuoju bet niekas į mane neatsiliepia nei gražūs žodžiai mirštančių prikélti dainų klausyti, nei piktybės žodžiai atmainūs padarai, tačiau nelýgu širdis ir lūpos krešančios, net keista kaip niekados aš lūpom nemokėjau nei tau, nei atminty, užtat kartoju širdis jau kalba, lūpos dar nemoka į molį, rūką, seną ir į vaiką ir Dieve duok, kad nekalbėtų lūpos