Vladas Braziūnas

Pinklės to sapno – skauda, tai jau: ganytojas Sėliuose aš buvau. Kas sekmadienį pamokslaudamas iš sakyklos balsu aš griaudėjau. Kaip vaikius ir merges aš pliekdavau, kaip velnią už uodegos griebdavau! Bet vyrai nutykę, sujaudintos Ievos ne pas mane čia jau buvo atėję – pas Dievą… Ant jų vien dervą ir sierą aš liejau! Bet ir vilties į žodžius negailėjau. Ėmiau iš dangaus juos, gaisruoto ir mėlo, iš Knygos, iš Knygos gilybių juos kėliau. Juos nešė man upė. Juos ošė miškai. Ir visa, kas gyva, bet mirs ir praeis. Dieve, atleiski, bet, kai tik pamokslas, taip visada žvilgsnis ir ieško: kur ji – jauna ir liekna – gentonkasė, žydinti miško gėlė ta: mergiotė valstietė! mergiotė valstietė! Jaučiu, lyg perkūnams žodžiams grūmojant: talarui plazdant, padangėm skrajoju! O parapija klausėsi žado netekus: koks smarkus čia ganytojas velnią taip plaka!