Prieš gerą pusšimtį metų Leipalingio mokyklos kūno kultūros mokytoja man, septintokui ar aštuntokui, pasakė: „Tu švelnus kaip mergaitė“... Baisiausia, kad ji tai pasakė mano bendraamžiams, o svarbiausia, bendraamžėms girdint. Tokios gėdos nepatyriau per visą likusį gyvenimą... Todėl visą tą likusį savo gyvenimą stengiausi būti grubus. Kartais vaidmuo pavykdavo.
Bet kai prieš du dešimtmečius kūrybinio jaunimo stovykloje susipažinau su poetu Vladu Braziūnu, man pasidarė labai gera – pamačiau tokį patį. Tik jis savo švelnumo net nebandė slėpti. Jam bepigu, jam galima – jis poetas. Geriau jau ir aš būčiau į poetus ėjęs, užuot kankinęsis visą gyvenimą.
Užtat kai ėjau į pasimatymą su juo, kad pasikalbėtume ketvirtadienio „Respublikai“ rūpimais klausimais, buvau nerimo sklidinas – ar bus skaitomas dviejų švelnybių pasišnekėjimas apie švelnius dalykus?.. Kad įtikčiau skaitytojui, iškart užpuoliau vargšą švelnų poetą, už ką dabar, jau post factum, nuolankiai jo atsiprašau.
– Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie Hitlerį. Prasideda jis tokiu motto: „Blogis triumfuoja tuomet, kai padorūs žmonės tyli“. Blogio mūsų visuomenėje randasi vis daugiau – tai ko tu tyli?
– Matai, kas yra su tuo tylėjimu: tylėjimas yra...
– Irgi yra kalbėjimas? Šitaip vienas tavo kolega rašytojas man jau sakė... Ne-ti-kiu!
– Tylėjimas irgi yra kalbėjimas. Bet tai tik vienas daiktas. Kitas daiktas yra tas, kad aš netyliu. Daug kas netylėtų. Tik kiek yra prieinamų būdų, kurie leistų tave išgirsti? Žiniasklaidos sistema yra tokia, kad jeigu tu nori savo poziciją visuomenei išsakyti – užsimokėk. Bet tu tiek neturi. O rytojaus dieną to paties laikraščio, kuris tiek užsiprašė, korespondentas ateis ir paklaus: o kodėl tu tyli?
– Tu čia apie „Respubliką“, tave ir mane?
– Ne, tas atvejis yra visuotinis. Kitas daiktas, kad daugiausia, ką, sakysim, mano profesijos žmogus gali padaryt, kaip turbūt ir kiekvienos profesijos, tai bent jau savo srityje būti laisvas, nepaisantis jokių konjunktūrinių aplinkybių, o jų visada kas nors pakiša, ir ta savo laisve parodyti visiems, kad gyvent galima ir šitaip. Tai irgi yra tokia gal net tikresnė netylėjimo forma. Tačiau būna atvejų, kai iš tikrųjų turi kažko griebtis...
– Ko tu gali griebtis? Tūkstančio egzempliorių tiražu išleisti poezijos knygelę?
– Su kūryba viskas, deja, taip, bet yra garsesnių netylėjimo formų. Štai, sakysim, prasidėjo brolių ukrainų oranžinė revoliucija, tai mes su Gintaru Grajausku padarėme specialią interneto svetainę ir per ją ėmėme iš viso pasaulio rinkti parašus spontaniškam jų demokratėjimui paremti. Per kelias dienas surinkome bene dešimt tūkstančių.
Arba esu vienas iš pareiškimo dėl Gintaro Beresnevičiaus žūties autorių. Net per radiją keliskart teko diskutuoti su prokurorais. Tik faktai nuo jų – kaip vanduo nuo žąsies.
Dabar, pavyzdžiui, renkame parašus dėl draudimo mišką kirsti vasarą. Tu turbūt net neįsivaizduoji, kaip tai yra svarbu! Aš dabar mėnesį praleidau Gotlande. Dievuliuk mano, kaip jie, švedai, moka saugoti savo miškus. O juk lietuviui miškas irgi visada buvo daugiau nei malka... Dabar gi jis mano, kad jeigu miškas yra privatus, tai viskas, kas ten yra – jo nuosavybė. O iš tiesų, tau priklauso tik malka. Visa kita – ne tavo. Žvėrelis, paukštelis, vabalėlis – jau mūsų visų. Ir jeigu jau kerti savo malką, tai kirsk taip, kad būtų padaryta mažiausiai žalos visai ekosistemai, kad kaip galima mažiau trukdytum kiekvienai ten plazdančiai gyvybei. Kirsk, kai užeina pašalas, kai tavo technika neklimpsta, netraiško milijonų gyvybių. O vasarą nelįsk. Šitaip lietuvis niekada nesielgdavo
– Na, gerai, surinksite tuos parašus, atiduosite valdžiai – ir tuo viskas baigsis? Ar daug buvo atvejų, kai valdžia sveikai sureaguodavo į tuos jūsų tūkstančius parašų?
– (po ilgėlesnės pauzės) Na, tikiuosi, dabar bus tas atvejis. Dėl miškų. Nes reikalas absoliučiai aiškus.
– Vadinasi tikiesi, kad bus priimtas įstatymas, kuris darys poveikį miško savininkui... O kodėl jūs tą poveikį bandote daryti per valdžią, per įstatymą? Kodėl taikote į valdžią, o ne į patį miškų savininką? Juk nuo jo daugiau priklauso. Nes valdžia žmonių nesirenka. Žmonės renkasi valdžią. O valdžią išrinko tie patys, kurie pavasarį, vasarą ar rudenį traiško tavo vabaliukus, milijonus kitokių gyvybių. Mūsų politika serga, nes serga visuomenė.
– Nemanyk, kad lengvai tas jaunos demokratijos bėdas išspręsi. Čia yra mūsų visų ir mūsų demokratijos nesusitupėjimo reikalas. Nieko čia gal tragiško ir nėra, išskyrus nebent tam tikrą grėsmės šešėlį, kuris leidžia įtarti: kažkam labai rūpi, kad kaip galima ilgiau nesusitupėtume.
– Visi šituo suinteresuoti. Žiniasklaida – taip, nes ji jau suspėjo prisitaikyti prie tokios visuomenės skonio ir poreikių. Jeigu visuomenė keisis, teks keistis ir žiniasklaidai. Valdžia – taip, nes jeigu pasikeis visuomenė, valdžia bus kita. O valdžia nenori, kad ją pakeistų, vadinasi, nenori ir kad visuomenė keistųsi. Nėra institucijos, kuriai rūpėtų, kad mes ir mūsų demokratija susitupėtų. Tik jūs, intelektualai, kažkur aukštai plasnojantys, žemės po kojomis nejaučiantys, norite, kad demokratija ir visuomenė susitupėtų. Deja, lemiate ne jūs, tyliai plasnodami, o jie, renkantys į valdžią nerealius svaičiotojus ir bukus fantazuotojus. Todėl mes pasmerkti.
– Ne, nepasmerkti!. Dar mano aktyvaus žaliavimo, dalyvavimo Žaliųjų judėjime, laikais, Sąjūdžio priešaušryje, buvo toks terminas: „žolės šaknų revoliucija“. Po labai truputėlį į kiekvieną iš mūsų iš šaknelių, iš apačios eina sveiki syvai. Jie nesustabdomi. Pažiūrėk, kas dedasi Sereikiškių parke per folkloro festivalius. Ar matai, kokie žmonės čia renkasi? Juose ta gijelė nenutrūko, viskas tęsiasi. Ateis ir į kitus – iš tų šaknelių. Į kiekvieną. Iš ten ateis ir mūsų bendruomeniškumas. Žmogus, patenkinęs savo individualizmą, nori nenori pasijus plikas ir turės glaustis prie kito. Pagalvos: tiek visko turiu, bet man vis tiek kažko trūksta, kažko negera. Ak, dėl to, kad štai jam, šalia esančiam, yra blogai.
– Manoma, kad reikalai Lietuvoje pasikeis į gerą pusę, kai į valdžią ateis žmonės, neuostę socializmo...
– Manau, kad ne kartos čia kaltos. Čia greičiau tam tikros kultūrinės sanklodos, išsilavinimo reikalas. Pažįstu nemažai jaunų žmonių, tarp jų, žinoma, didelė dalis ne Lietuvoje mokslus baigusių. Pamačiusių, kaip normaliam pasaulyje gyvenama. Bet jiems į valdžią sunku patekti – partijos jų neįsileidžia. Bijo. Nes tokių partijų, kurias vienytų ideologija, o ne valdytų jų pačių ar kokios grupės interesai, beveik ir nematyti.
– Kai rasis ideologijos, nedelsiant sumažės partijų skaičius. Pritrūks ideologijų – neliks laisvos nišos. Turės vieni su kitais jungtis arba dingti iš politinio gyvenimo. Trys keturios partijos – ir viskas.
– Žinoma. Ideologijų tiek nėra, kiek pas mus partijų. Gamtoj taip nebūna. Neįmanoma tiek ideologijų net prigalvoti.
– Visa Lietuva dabar verkia. Kodėl tu – toks švelnus, o neverki.
– Iš tiesų, kai paskaitai laikraščius, pažiūri televiziją ar pasiklausai žmonių, ima atrodyti, kad mes jau seniai visi turėjome būti užkasti po velėna. Bet ne. Gyvi. Vadinasi, nepaisant šitokio šalies valdymo, nepaisant korupcijos, nepaisant visų kasdieninių bjaurių dalykų, vis dėlto kapiliariškai prasisunkia geri syvai ir mes nežūstam. Vadinasi, ir nežūsim. Optimistas esu. Mano optimizmas iš tos pačios žolės šaknų revoliucijos. Mes esame normalūs žmonės. Tik nereikia kompleksuoti
– Aš, deja, nesu toks optimistas. Negaliu nesipiktinti visuomene, kuri tokia patikli visokiems naujiems ir seniems politiniams apsišaukėliams. Ir niekada nekaltinu valdžios, visada kaltinu visuomenę.
– Normalios valdžios, kaip ir normalios visuomenės, tikiu, irgi sulauksime. Nieko čia geresnio, kas jau sugalvota, nesugalvosi – vaikas turi nusvilti pirštus. Taip ir mūsų visuomenė. Verkia, dejuoja, o vis nenusvyla. O reikia, kad nusviltų.
– Jaučiu, kad būsimieji Seimo rinkimai nemeluos – visuomenė šįkart pirštus nusvils. Bet gal, duos Dievas, tuomet ir imsime stotis nuo galvos ant kojų...
– Protas visada vaikšto iš paskos...