Guy Goffette


Prologue

Peut-être bien que les hommes après tout ne sont pas faits pour vivre dans les maisons mais dans les arbres et encore pas comme l'écureuil ou le singe d'Afrique qui sont des enfants espiègles et craintifs mais comme les oiseaux et encore pas comme le loriot bavard ou le geai plus rouge qu'un chien de ferme et plus insupportable qu'une porte qui grince mais comme les oiseaux de haute volée de longs voyages qui n'y viennent que pour le repos éxanger quelques nouvelles lier connaissance et prendre un peu de sang nouveau avant de s'enforcer dans le silence et l'anonyme gloire du ciel loin de ces routes toutes tracées pour le commerce des choses et la bonne marche des entreprises de démolition de ces routes dressées contre l'aventure et le rêve comme les bêtes de cirque (et la plus sauvagement belle rentre le soir dans sa maison qui roule et se démaquille devant le miroir d'eau âcre tandis que le dompteur déjà s'agite sur sa couche comme pris dans les rêts du remords ou suspendu par son propre fouet aux solives de la nuit) loin de ces routes à coups de serpe dans la mémoire du désert et dans la langue des collines et jusqu'à cette légendaire sylve inexpugnable qui s'en va crachant ses poumons loin de ces routes qui mènent l'homme à contre-ciel toujours plus loin de la lumière dépossédé plus pesant que les pierres qui l'encerclent et le coiffent plus léger que feuille morte dans l'air sans pouvoir sur le vent ni connaissance de l'arbre et de sa destinée et plus pauvre que chien battu sans raison sinon derrière la nuque du maître la brûlure lus vive chaque soir de l'épée du vide qui menace.

Goffette, Guy. Éloge pour une cuisine de province suivi de La vie promise. – Paris: Gallimard, 2000. – P. 25–26.

Guy Goffette

Įžanga

Gal ir gerai kad žmonės po visa ko sukurti jau gyvent ne namuos o medžiuos ir dar ne kaip Afrikos bezdžionė ar voverė kurios yra vaikai guvūs ir baugštūs bet kaip paukščiai ir dar ne kaip volungė plepė ar kėkštas raudonesnis nei kiemo šuo ir įsigrisęs labiau nei girgždančios durys bet kaip paukščiai skrydžių aukštų ir ilgų kelionių čia teužsukantys poilsio pasikeisti naujienom užmegzt pažinčių ir gauti lašytį šviežio kraujo prieš nyrant į tylą ir bevardę šlovę dangaus toli nuo šių kelių visuotinai žyminčių kaip esatys syja ir kokios teisingos griovybos kryptys nuo šių kelių dresuotų būt priešiškiems nuotykiui ir svajonei it cirko žvėrys (ir žiauriausiai graži vakare sugrįžta į savo namus riedančius ir nusiprausia prieš gailaus vandenio veidrodį kada jau dresuotojas blaškosi guoly lyg įkliuvęs į sąžinės priekaištų spąstus ar aptramdytas savo paties rimbo ant nakties sijų) toli nuo šių kelių atminty pjautuvo kirčio dykrõs ir kalvų kalboje ir negti šioje legendinėj girioje neįžengiamoj ji išeina spjaudydama savo plaučius toli nuo šių kelių vedančių žmogų aukščiau nei nusavintas dangus kasdien tolimesnis šviesai sunkesnis už akmenį jį supstantį ir užklojantį lengvesnis už mirusį lapą ore negalintį vėjy pažinti nei medžio nei savo lemties ir skurdesnis už nekaltai primuštą šunį nebent kad už šeimininko pakaušio kasvakar smarkesnė nuodega kardo grasančios tuštumos.

Goffette, Guy. „Gal ir gerai kad žmonės po visa ko…“ / Iš prancūzų k. vertė Vladas Braziūnas // Poezijos pavasaris / Sudarė Dovilė Zelčiūtė. – Vilnius: Vaga, 2006. – P. 223–224.