Vladas Braziūnas

Gal ir gerai kad žmonės po visa ko sukurti jau gyvent ne namuos o medžiuos ir dar ne kaip Afrikos bezdžionė ar voverė kurios yra vaikai guvūs ir baugštūs bet kaip paukščiai ir dar ne kaip volungė plepė ar kėkštas raudonesnis nei kiemo šuo ir įsigrisęs labiau nei girgždančios durys bet kaip paukščiai skrydžių aukštų ir ilgų kelionių čia teužsukantys poilsio pasikeisti naujienom užmegzt pažinčių ir gauti lašytį šviežio kraujo prieš nyrant į tylą ir bevardę šlovę dangaus toli nuo šių kelių visuotinai žyminčių kaip esatys syja ir kokios teisingos griovybos kryptys nuo šių kelių dresuotų būt priešiškiems nuotykiui ir svajonei it cirko žvėrys (ir žiauriausiai graži vakare sugrįžta į savo namus riedančius ir nusiprausia prieš gailaus vandenio veidrodį kada jau dresuotojas blaškosi guoly lyg įkliuvęs į sąžinės priekaištų spąstus ar aptramdytas savo paties rimbo ant nakties sijų) toli nuo šių kelių atminty pjautuvo kirčio dykrõs ir kalvų kalboje ir negti šioje legendinėj girioje neįžengiamoj ji išeina spjaudydama savo plaučius toli nuo šių kelių vedančių žmogų aukščiau nei nusavintas dangus kasdien tolimesnis šviesai sunkesnis už akmenį jį supstantį ir užklojantį lengvesnis už mirusį lapą ore negalintį vėjy pažinti nei medžio nei savo lemties ir skurdesnis už nekaltai primuštą šunį nebent kad už šeimininko pakaušio kasvakar smarkesnė nuodega kardo grasančios tuštumos.