Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
Apmaudingais laikais
Mudu akis į akį,
nugaras atsukę pasaulio negandoms.
Už mūsų akių ir užtrauktų mūsų užuolaidų
iškart karščio tuštmė
ir karas, besiplečiantys.
Karščio, kuris numalš pirmiausia,
lengvas vėjas
nesugrąžins
užmuštų paauglių
nei atgaivins
gyvųjų rūstybę.
Tik jei jis vėluoja,
ugnis pakils,
gilūs vandenys negali užgesinti, ir t.t.*
Mūsų rankos, jos irgi,
subjauros vien tik mūsų kūnus:
mes esam maža minia,
įakinta kąsti, stverti,
užsibarikaduoti lovoj,
tuo tarpu kai ozone virš mūsų galvų
pašaipi šypsena plečias.
*Giesmių giesmės knyga 8, 7: „Gilūs vandenys negali užgesinti meilės / nė potvyniai – jos paskandinti“.
2008.X.1–4 Druskininkuose, organizacijų Literature Across Frontiers ir Lietuviškos knygos surengtose tarptautinėse vertėjų dirbtuvėse, versta iš prancūzų kalbos (į ją vertė Colette Salem) – gyvai bendradarbiaujant su autore.