Vladas Braziūnas
aš
kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus
AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas
ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau –
nemelavau tik viena: aš tai AŠ
beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs
pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės
o ko man trūksta? šitaip niekados
teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu
net kai mane pavogusi sapnuoji
dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos
jau ištarei pailsusi, paleidai
o gal ir aš? o tu? o visa kita?
tu
suskylantis, kai nori išsiaiškint
pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli
ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė
vienodai apsigauna: viskas – TU
galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti
it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis
ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų
bus tau įeiti ir apsigyventi
išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka
ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas
begyvas manyje, va šitas žiedas
neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU
jis
JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų
žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo
JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs
o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš
JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas
trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury
laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas
jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris
nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI
tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis
tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą
ir kaišo man suodiną veidrodį
mes
MES yra apsimestinis mudu
apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES
aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės
trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų
taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam
užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako:
mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes
ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys
ką ima širdin, bet nemato
kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom
į mes, kur jau niekad neteks apsimesti
kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11.