Vladas Braziūnas


asmeniniai įvardžiai


kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau – nemelavau tik viena: aš tai AŠ beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės o ko man trūksta? šitaip niekados teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu net kai mane pavogusi sapnuoji dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos jau ištarei pailsusi, paleidai o gal ir aš? o tu? o visa kita? tu suskylantis, kai nori išsiaiškint pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė vienodai apsigauna: viskas – TU galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų bus tau įeiti ir apsigyventi išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas begyvas manyje, va šitas žiedas neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU jis JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą ir kaišo man suodiną veidrodį mes MES yra apsimestinis mudu apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako: mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys ką ima širdin, bet nemato kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom į mes, kur jau niekad neteks apsimesti kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11.