Vladas Braziūnas


Übertragen von Claudia Sinnig


groß sind die nächte

trois pensées musicales 1 nachts blühen goldbraun deine brüste, salbt uns der holde üppige august mit andächtiger hellsicht, wesentlich sind wir – nach unsern atemzügen, der ode unsrer ruhelosen lippen, den gartenäpfeln verlangt der dunst im tal, in ihn gehts du hinein, ermattet, langsam, du folgst der nachtigall, treibst im gesang, noch längst tagt es nicht, noch lodern flammen, wogen der blätter adern, weiße stämme du meine Sanfte! umarme deine knie kleiner grauer talisman der liebe sei lautlos in der stille, bleib sitzen, weine und warte bis an meinen fingern la voix d’enfant ausströmt, groß ist die nacht für diese letzte opfergabe, Gott
2 es rauchten feuer, die majorane welkten, im dunkeln stieß der pflügt auf schädel. wir beide angespannt, mein körper dringt in deine nacht ein, irrlichter glimmen in dieser nacht, die flut spült in dein zimmer den nachen, knochenbleich, verschollene trug er einst in die schwarze nacht davon, nachtschwarz erglühen ihre augenhöhlen, doch du siehst, wie erlösung die leuchtenden gesichter der wögel dieser nacht beseelt, verstehst die größe des vergänglichen: die feuersbrünste, ach, die wielen kränkungen... wenn ich sie zähle, bleiben nur wir beide und der geborstne saum des brandaltars – dieser moment verlangt nach hellsicht, du meine Sanfte! umarme, wärme mich, zu holz vertrocknen meine weißen arme, benetze ihre rinde in den flammen, drück an dein herz den blinden Gott selig chantant dans la coupole
3 du kleiner grauer talisman der liebe, auf rispen musiziert der abend wie Verlaine, im lippenblütenbett versinkt die furche, gerade, golden wie ein scheitel, und leise flattert feuerrotes heidekraut am kopf des kiefernwalds, noch glüht die wolke, als sei nichts vergessen: die brust, verwundet, und der harnisch, sie scheiden freiheit – unfreiheit. schon pflückt mit kalter hand die uferschwalbe deine dunkle frucht, doch wir sind rechtlos in der stadt, wo man nicht freund noch feind kennt, und nur im traum, ganz leise, entfalten deine blüten andre hände, und ich erblicke staunend eine geheime welt, in der mein lied erlösung findet: du meine Sanfte! blühende arme, umfangen uns, sie spüren unser fiebern, verbinden uns die brust und geben uns wermuttee. du meine Sanfte! der drossel delirieren im morgenrot vernehme ich nicht mehr, auf unsere berührungen giesst sie das licht der sterne, entflammt den letzten tropfen, da unser je vous aime hoch oben bricht.

Rudamina, November/Dezember 1978

http://www.lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=vb02&po...
Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 26–27.


Vladas Braziūnas

naktys yra didelės

trois pensées musicales 1 pražysta naktį rusvos tavo krūtys ir įtaikus aliejinis rugpjūtis užlieja mus kilniom aiškiaregystėm mes būtini – atodūsio matmuo ir odė mūsų permainingom lūpom ir sodo obeliai, pakalnių ūkui į jį lėtai apsunkusi žengi paskui lakštingalą, giesmėn įbridus ne rytas dar, sudygusi ugnis ir lapų gyslos, ir balti kamienai Švelnioji mano! apkabink kelius mažyti pilkas meilės talismane tyloj negirdimas, sėdėk ir verk ir vilkis, kol ištrykš voix d'enfant po mano pirštais, didelė naktis šiai paskutinei, Dieve, atnašystei
2 garavo smalkės, merkėsi mairūnai noragas kaukolę užgavo tamsoje mes įtempti, ir smelkias mano kūnas į tavo naktį, švyti naktyje nakties žaltvykslės, vandenų išplautas boluos kaip griaučiai tavo kambariuos juodon naktin išplaukusiųjų plaustas juoda naktis akiduobėm žioruos bet tu regi, kaip išganingai švyti dvasingieji šikšnosparnių veidai ir išmanai tą laikinumo dydį: gaisrų ugnis, o, nuoskriaudų aidai... kai suskaičiuoju, liekame vien mudu ir aukuro nuskilusi briauna – aiškiaregystės šaukianti minutė Švelnioji mano! apkabink mane sušildyki, medėja baltos rankos suvilgyk žievę aptakioj liepsnoj ir aklą Dievą prie širdies prilenki šventa giesme chantant dans la coupole
3 mažyti pilkas meilės talismane smuikuoja smilga vakaro verlenas ir skęsta lūpažiedžių patale auksinio sklastymo tiesiausia biržė ir tyliai plasta ugniaspalviai viržiai viršum šilų, o debesio galva kūrenas tarsi nieko nepamiršus: krūtinės šarvas, kruvina ląsta dalija mūsų laisvę ir nelaisvę kregždė urvinė (jos ranka šalta) jau nusiskynė rusvą tavo vaisių o miesto skruzdėlyne mes beteisiai ir nežinia jau, kas už ką ir kas prieš ką tiktai sapne visai kita ranka tavuosius žiedlapius atskleidžia tylai ir pamatau su nuostaba slapta pasaulį, išganingą mano lyrai: Švelnioji mano! žydinti ranka mus apkabina ir matuoja karštį ir ant krūtinės užvynioja tvarstį ir girdo mus pelynų arbata Švelnioji mano! aš jau negirdžiu aušroj ką klieda amalinis strazdas lytėjimus užliedamas žvaigždėm ir paskutinį lašą je vous aime viršūnėj mūsų palaužtoj uždegdamas

Rudamina, 1978-ųjų lapkritis–gruodis

Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 42–44;
Braziunas, Vladas. veľke sú noci = grandes sont les nuits = naktys yra didelės / Výber zostavila a zredigovala Miroslava Vallová; z francúzštiny preložil S. Vallo [p. 33–35]; traduit du lituanien par Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana [p. 36–38]. – Bratislava: Edícia Viachlasne Literárne informačné centrum, 2006. – P. 33–41;
http://www.lyrikline.org/index.php?id=162&L=1&author=vb02&sh... (eilėraštį skaito autorius);
Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 26–27.