deutsch

Vladas Braziūnas (geboren 1952), wuchs in Pasvalys im nördlichen Litauen auf und studierte Journalismus und Philologie in Vilnius. Er hat an vielen kulturellen und literarischen Publikationen mitgearbeitet und war Chefredakteur der Wochenzeitung “Literatūra ir menas” (“Literatur und Kunst”).

Vladas Brazūnas


Übertragen von Claudia Sinnig

* * *

hier ist die krone, hier verdecken die haare ihr gesicht, und hier ist ein junge, klein ohweh, ich hab die hände noch nicht gemalt großer Gott und götterlein mit ihnen muß er sich ans leben klammern mit ihnen schützt er sich vorm leben, schau wie blass meine stimme, nicht schrein, nicht rennen ich bin müde, sind sie zurück oder scheint es nur so sieht, so gebeugt, bisschen aus wie ein mann, bisschen wie die madonna mit dem kind, ein blätterkranz ich geh ein weilchen mit dir ins freie, in den ritzen zwischen den balken: grünes moos vom letzten jahr dieses jahr bist du einen daumenbreit größer höher und höher steigen die kerben im türstock der alte einschnitt zieht sich im winter schön zu ein neuer tut sich auf, eh sich das jahr verkrümelt so wächst ein haufen späne, mit roten regenwürmern zu füßen, und großmutter ist froh wenn du ihr konfekt aus fondant in bunten papierchen vom markt bringst, brummend kommt der frühling, zieht ab, droht, ich komme nicht zurück, das rückgeld kannst du behalten, zurück bleibt trübes wasser in den furchen, ich habe es satt ständig zurück zu schauen, ob da etwas war, vielleicht die blumenverkäuferin mit den blumen vom bild ich habe nichts dagegen, ich warte bis die wolke das licht allen lebens vertilgt bis das haar reißt und sie kopfüber ins feld fällt

Vilnius–Fabijoniškės 1.8.2004

http://www.lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=vb02&po...


Vladas Braziūnas

* * *

čia karūna, čia jos veidą uždengia plaukai, o čia mažas berniukas oi, dar nenupiešiau rankų Viešpatie su viešpačiukais kuo jam kabintis reikės į gyvenimą kuo nuo gyvenimo gintis, žiūrėk kaip pabalo balsas, nei bėgti, nei rėkt pavargau, ar negrįžta, ar nesivaidena pasviręs, į vyrą šiek tiek panašus, šiek tiek į madoną su kūdikiu, lapų vainikas pabūsiu lauke prie tavęs, palytėk tarpus sienojų, ten samaną žalią pernykštę per nykštį didesnis jau šiemet rantas į staktą aukščiau vis įsikerta randas senasis gražiai užsitraukia per žiemą randasi naujas, kol metai išeina į šipulius šitaip aukštėja skiedrynas, raudoni sliekai jo pakojy, o džiaugsmas babutei iš turgaus parnešus krakmolo saldainį, margais popierėliais taisytą, atgurga pavasaris, vėl iškeliauja, graso, negrįšiu grąžą gali pasilikt negrynaisiais griovelių vandenimis polaidiniais, įgriso grįžčiot per petį, ko nepametęs, įgalūs gėlių pardavėjai, o gėlės iš piešinio nieko nepriešinu, laukiu kol debesys, viso gyvenimo šviesą sugėrę, plaukui nutrūkus, tėkšis veidu į lauką

Vilnius–Fabijoniškės, 2004.VIII.1

http://www.lyrikline.org/index.php?id=162&L=2&author=vb02&sh...
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 50.

Vladas Brazūnas


Übertragen von Claudia Sinnig

<br/>betrunkner Waggon. Bratislava – Vilnius

als ich fuhr auf gleisen, die unglücklich waren und heiß warst nicht du an meiner seite und das land war nicht meins durchstreife die berge, die täler, den geruch von schweiß das feuchte lindenblatt steck ins verstopfte knopfloch rein zugeknöpft, dann aufgeknöpft der kragen des alten jacketts, welch trunkenes schiff trudelt über den schotter? erinnerts dich nicht an den trunkenen, torkelnden albatros? baff, mit offenem mund, legt europas westen die trasse nach osten die abende legen sich zur ruhe ins gebüsch in den tälern den mohnblumen fallen die augen aus, an den gleisen der lehm blüht blau, und der mond treibt sich herum, an einem planeten bleibt er hängen, am saum einer wolke, an einer e-mail ich aß, wie du befahlst, das schweinefleisch hier ist vorzüglich wir tranken nach dem essen auf sein wohl, Gott geb ihm gesundheit! im mondschein am feuer saßen wir, aßen würstchen und sahen schlösser, gefängnisse, für männer nach rechts die örtchen wir bogen und erholten uns vom wein, und vom glauben schmolzen die eisernen meilen, sie zogen davon mit den winden zogen davon mit dem dampf, der schlacke, den ledigen bräuten mit den tückischen, immer schärferen fotos, mit entfernungen von-bis gewesenem, erfundenem... siehst du, wie das töchterchen auf dem topf sitzt? hörst du, wie sie lacht im schlaf? ihre augen werden grüner, siehst dus? ich liebe dich wie meine schwachen augen, die immer weniger sehen, ich sehne mich nach deinem atem, der sich nach meinem atem sehnt

Vilnius 7./8.6.2002

http://www.lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=vb02&po...


Vladas Braziūnas


girtas vagonas. Bratislava–Vilnius

kai leidausi aš per gelžkelius, nelaimingus ir karštus ne tu prie šalies palinkusi ir ne mano tas kraštas liesk kalnus, tarpukalnes, prakaito kvapą liepos lapkotį šlapią prabesk pro užakusią ąsą sulapojęs, atsilapojęs švarko pasenusio atlapas koks ten girtas remboja laivas per akmenes? atsimeni palaužtakojį, neblaivų taip pat albatrosą? trąsą į Rytus kloja Vakarai, išsižioję Europos o vakarai čia tyko tarpukalnių atvašynuos aguonos akis išpliko, palei gelžkelį šlynas mėlynas, mėnuo mėtos, įsikabina į kraštą debesio ar planetos, ar interneto pašto kaip prisakei, pavalgiau, kiauliena gardi kaip reta išgėrėm už ją po valgio, Dieve, duok jai sveikatos! menėse ir prie laužo gulėjom ir laužėm dešrą lankėm pilis, kalėjimus ir tuos, kur vyram į dešnę svirom ir vėl stiprėjom nuo vyno ir nuo tikėjimo sutirpo tos geležinės mylios, nuėjo vėjais nuėjo garais ir nuodegom, neištekėjusiom nuotakom klastingai ryškėjančiom nuotraukom, nuotoliu nuo iki būta, išsigalvota… dukraitė sėdi ant puodo, regi? girdi, kaip per sapną juokias? regi, kaip akys žalsvėja? myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio

Vilnius, 2002.VI.7–8

Literatūra. ir menas. – 2002. – Lapkričio 8. – P. 3;
Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 34;
Vilenica 2005: 20. mednarodni literarni festival / [urednici Miljana Cunta, Barbara Šubert]. – Ljubljana: Društvo slovenskih pisateljev, 2005. – P. 101;
http://www.lyrikline.org/index.php?id=162&L=2&author=vb02&sh...
Braziūnas, Vladas. E ramosa ci accerchierà la sera [Ir siaus mus vakaras šakotas] / Cura e traduzione dal lituano di Pietro U. Dini. – Novi Ligure (AL): Joker, 2013. – p. 34. – (Parole del mondo).

Vladas Brazūnas


Übertragen von Claudia Sinnig

Heautoskopie

was lesen diese blicke auf den fotos in meinen augen die nicht versinken und sich nicht spiegeln können in den augen ihrer toten augenblicke, doch dauernd starren – was gehen sie mich an wie soll man heute sagen, wozu sie auf berge stiegen aus höhlen krochen, im kreise standen vorm blitzlicht wieso ihr boot so schwankte, der frühherbst glitzerte wie messing, die kindheit jauchzend wiederkehrte taufe und kreuz gabs, die wiege des säuglings, den korb des winzigen lämmchens, dann starben sie, erstanden auf großvaters gehrock voll tabakgeruch, noch immer zu groß und der roggen und auch der kornblumen blau sie stachen und stechen, die blicke auf den fotos, sie lesen selbst meine erhitzte, meine einzigartige iris und begegnen sich glücklich, und ich, wenn ich dann selbst jemand bin, der dich betrachtet vom jenseits her will glauben, dass niemand diesen blick mir nimmt, damit du ihn klar sehen kannst

Fabijoniškės 1./2.1.2006

http://www.lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=vb02&po...


Vladas Brazūnas

heautoskopija

ką tie žvilgsniai iš nuotraukų skaito iš mano akių neįmanančių skęsti, atsispindėti akyse jų akimirkų mirusių, o atkaklių prisispyrusių, – kuo aš čia dėtas kaip paaiškint dabar, ko jie kopė į kalnus ir ko iš urvų išsiropštę sustojo ratu priešais blykstę ko svyravo jų baržos, ko tryško ankstyvas ruduo iš taurių žalvarinių, ko krykštė sugrįžus vaikystė buvo krikštas ir kryžius, lopšys kūdikėliui ir doklas mažyčiam gėreliui, paskiau jie tik mirė ir kėlės ir senelio rudinė, tabokos prikvipusi, vis dar didoka ir rugys, ir jo mėlynos gėlės gėlė, gelia tie žvilgsniai iš nuotraukų, skaito net sukaitę vienatinę mano rainelę susitinka laimingi, ir aš, kai jau tapęs būsiu tuo, kurs žiūrės į tave iš anapus kad tikėčiau, jog žvilgsnio negali nieks atimt iš manęs, kad regėtum jį skaidrų

Fabijoniškės, 2006.I.1–2

Poezijos pavasaris / Sudarė Dovilė Zelčiūtė. – Vilnius: Vaga, 2006. – P. 23;
http://www.lyrikline.org/index.php?id=162&L=2&author=vb02&sh... (eilėraštį skaito autorius);
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 119.

Vladas Brazūnas


Übertragen von Claudia Sinnig

das rotbuch

wenn du von einem dompfaff träumst auf weißem schnee – katharsis, blut, wenn durch den schlaf du wörter streust, dei mund verwandelt fluch in segen, vergiesst in dunkler angst du tränen, verdorrt der arm, der dich noch trug, dann naht der morgen, du vernimmst, des dompfaffs röte hallt am himmel, wir sind des nichts, uns richtet und zerstört und dreht und dreht sich – Gott, dies drehen – hoch oben, über uns der große nebel, so irdisch dieser strom, der uns verzehrt. geklammert an des traumes blanke klingen, gedanken, nackt, suchst du dich zu erinnern, die dinge fügen sich nicht, nun verwaist, und schnee und vogel zieben in ein buch, verlassen bleibt zurück das alte gut und unser schlaf und nicht mehr unsre zeit

Vilnius 3.03.–12.05.1984

Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 30.


Vladas Braziūnas

raudonoji knyga


kada tu sniegeną sapnuosi tarsi ant balto sniego kruviną katarsį kada pro miegą berdama žodžius ištarsi prakeiksmę, kuri palaimins kada išverksi gūdžią savo baimę kada ranka apglėbusi nudžius jau metas, rytas, spengianti galva per dangų ritas sniegenos spalva mes niekieno, mus niekina ir teisia ir sukas, sukas, Viešpatie, kaip sukas virš mūs galvų – dausų didysis ūkas mus skrodžia srovės laikinos ir baisios laikaisi lyg už sapno ašmenų nuogos minties, kad visa aš menu bet apleisti daiktai nebesutaiko o sniego paukščiai, traukiantys į knygą palieka apsiblaususią sodybą ir mūsų miegą, ir ne mūsų laiką

1984.III.3–V.12

Tiesa. – 1985. – Gegužės 5. – .P. 25;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 101-102;
Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 30.

Vladas Brazūnas


Übertragen von Claudia Sinnig

psychoskopie des neunten himmels

gesegnete furcht versagte den blick zurück, hin zu den lippen, zu worten, schon fremden, führte ihr spalt, in eine geheime, ungeschehene zeit eines alten, nie geboren oder eines nie gewesenen kindes tatsächlich barg das dämmer des rätsels die größte von aller zeit vergessene nacht, nicht unsere nacht wars, hörst du die pfeiler der kirchen sich biegen, hörst du, das vertiko segnen greisin und milbe, emsig auf alte art auch jetzt unterm kalkdach der erde, aber der käse, die früchte, das öl der oliven, das brot, der verbotene wein, bei dessen begräbnis ich sah, sie waren nicht tot, ihr blut noch klebrig und rot. ich ging zur quelle im hain der eichen das feuer zu bringen, es reinigt das blut für die götter, macht farblos und klar, besiegelt dein schicksal, mein unheil bestimmt es und weiß wird die seele wie ein mit kreide gefüllter magen. die spinne, sie webt, es ist dein faden, der rinnt aus dem leib der edlen göttin, dem sich zerstreuenden leib, aus siebenwöchigem regen – im neunten himmel gekettet wir an jenen brunnen, seinen einsturz bezeugt die trübung des himmels, die stille auf erden, die kehle verschnürt, die beine gelähmt von furcht, vielleicht vom fallen ins grab, gewahrte ich durch den spalt zwischen lippen, im sarg, im brunnen, einstige füße beim gehen ein wachsen und schwinden, so keimen mit sprießenden wurzeln vermutungen auf, sie prasseln herab, sie nagen am stein, so bricht, zersetzt altes wissen, älter als ebbe und flut, deine brust, so schlüpft seine schwester, die natter, durch den von der sünde vergifteten spalt so drückt uns nieder die bürde der eigenen kraft, ich wage nicht mich zu regen, zu rühren an wartende worte: der regen wird dauern, nun regnet es länger als sieben wochen im neunten himmel, wo das niemandsgras wurzelt, erstarkt.

Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 28.

Vladas Braziūnas

devintojo dangaus psichoskopija

palaimintas šiurpas neleido pažvelgti atgal į lūpas, kur vėrės plyšys į nebūtą slaptingąjį laiką žodžius, jau dabar nepažįstamus, gal negimusio senio arba negyvenusio vaiko patamsy mįslės iš tikrųjų glūdojo didi laikų užmirštųjų naktis, bet nebuvo ji mūsų girdi, kaip koplyčių sienojai įdumba, girdi rakandus virtuvėj žegnojant senolę ar trandį senoviškai triūsiant dabar ir po žemių kalkėtom viršūnėm, tačiau tas sūris ir vaisiai, alyvų aliejus ir duona ir uždraustas vynas, kurio pakasyną mačiau nebuvo dar miręs tas kraujas lipnus ir raudonas išėjęs į ąžuolo girią parnešti šaltinio ugnies ji kraują išvalo dievams į bespalvį ir skaidrų tave ji nulems ir mane nelemtim paminės ir balta bus sieloj – kaip skrandyje gėrusio kreidą voriuke verpėja, sruvena tavoji gija iš kūno tyrosios dievaitės, iš krinkančio kūno septynios savaitės lietaus – devintam danguje prikaustyti mes prie to rentinio, šuliniui griūnant miglojas dangus, apsiniaukia, pasauly tylu tik gniaužtas gerklė, tiktai išgąstis pančioja kojas ar kapas užgriuvęs, regėjau akies krašteliu pro lūpų ar grabo, ar rentinio plyšį, kaip ėjusio pėdos šakojas, nuo šlynžemio knojas daugyn ir mažyn, taip spėlionės šaknim šalutinėm išsipleikia, baksnoja paviršių ir akmenį kanda taip žinojimas, senas, senesnis už trauką mėnulio, duobia ir laužia krūtinę įsirango angis, jo sesuo, pro užnuodytą nuodėmės landą ir prispaudžia savosios jėgos sunkulys ir bijau pajudėt ir pajudinti laukiantį žodį: įsilijo, tai lis, ne septynias savaites jau lis devintam danguje, kur šaknijasi niekieno žolės

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 114–115;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 111–112. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės str. „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas;
Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 28.

Vladas Braziūnas


Übertragen von Claudia Sinnig

<br/>groß sind die nächte

trois pensées musicales 1 nachts blühen goldbraun deine brüste, salbt uns der holde üppige august mit andächtiger hellsicht, wesentlich sind wir – nach unsern atemzügen, der ode unsrer ruhelosen lippen, den gartenäpfeln verlangt der dunst im tal, in ihn gehts du hinein, ermattet, langsam, du folgst der nachtigall, treibst im gesang, noch längst tagt es nicht, noch lodern flammen, wogen der blätter adern, weiße stämme du meine Sanfte! umarme deine knie kleiner grauer talisman der liebe sei lautlos in der stille, bleib sitzen, weine und warte bis an meinen fingern la voix d’enfant ausströmt, groß ist die nacht für diese letzte opfergabe, Gott
2 es rauchten feuer, die majorane welkten, im dunkeln stieß der pflügt auf schädel. wir beide angespannt, mein körper dringt in deine nacht ein, irrlichter glimmen in dieser nacht, die flut spült in dein zimmer den nachen, knochenbleich, verschollene trug er einst in die schwarze nacht davon, nachtschwarz erglühen ihre augenhöhlen, doch du siehst, wie erlösung die leuchtenden gesichter der wögel dieser nacht beseelt, verstehst die größe des vergänglichen: die feuersbrünste, ach, die wielen kränkungen... wenn ich sie zähle, bleiben nur wir beide und der geborstne saum des brandaltars – dieser moment verlangt nach hellsicht, du meine Sanfte! umarme, wärme mich, zu holz vertrocknen meine weißen arme, benetze ihre rinde in den flammen, drück an dein herz den blinden Gott selig chantant dans la coupole
3 du kleiner grauer talisman der liebe, auf rispen musiziert der abend wie Verlaine, im lippenblütenbett versinkt die furche, gerade, golden wie ein scheitel, und leise flattert feuerrotes heidekraut am kopf des kiefernwalds, noch glüht die wolke, als sei nichts vergessen: die brust, verwundet, und der harnisch, sie scheiden freiheit – unfreiheit. schon pflückt mit kalter hand die uferschwalbe deine dunkle frucht, doch wir sind rechtlos in der stadt, wo man nicht freund noch feind kennt, und nur im traum, ganz leise, entfalten deine blüten andre hände, und ich erblicke staunend eine geheime welt, in der mein lied erlösung findet: du meine Sanfte! blühende arme, umfangen uns, sie spüren unser fiebern, verbinden uns die brust und geben uns wermuttee. du meine Sanfte! der drossel delirieren im morgenrot vernehme ich nicht mehr, auf unsere berührungen giesst sie das licht der sterne, entflammt den letzten tropfen, da unser je vous aime hoch oben bricht.

Rudamina, November/Dezember 1978

http://www.lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=vb02&po...
Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 26–27.


Vladas Braziūnas

naktys yra didelės

trois pensées musicales 1 pražysta naktį rusvos tavo krūtys ir įtaikus aliejinis rugpjūtis užlieja mus kilniom aiškiaregystėm mes būtini – atodūsio matmuo ir odė mūsų permainingom lūpom ir sodo obeliai, pakalnių ūkui į jį lėtai apsunkusi žengi paskui lakštingalą, giesmėn įbridus ne rytas dar, sudygusi ugnis ir lapų gyslos, ir balti kamienai Švelnioji mano! apkabink kelius mažyti pilkas meilės talismane tyloj negirdimas, sėdėk ir verk ir vilkis, kol ištrykš voix d'enfant po mano pirštais, didelė naktis šiai paskutinei, Dieve, atnašystei
2 garavo smalkės, merkėsi mairūnai noragas kaukolę užgavo tamsoje mes įtempti, ir smelkias mano kūnas į tavo naktį, švyti naktyje nakties žaltvykslės, vandenų išplautas boluos kaip griaučiai tavo kambariuos juodon naktin išplaukusiųjų plaustas juoda naktis akiduobėm žioruos bet tu regi, kaip išganingai švyti dvasingieji šikšnosparnių veidai ir išmanai tą laikinumo dydį: gaisrų ugnis, o, nuoskriaudų aidai... kai suskaičiuoju, liekame vien mudu ir aukuro nuskilusi briauna – aiškiaregystės šaukianti minutė Švelnioji mano! apkabink mane sušildyki, medėja baltos rankos suvilgyk žievę aptakioj liepsnoj ir aklą Dievą prie širdies prilenki šventa giesme chantant dans la coupole
3 mažyti pilkas meilės talismane smuikuoja smilga vakaro verlenas ir skęsta lūpažiedžių patale auksinio sklastymo tiesiausia biržė ir tyliai plasta ugniaspalviai viržiai viršum šilų, o debesio galva kūrenas tarsi nieko nepamiršus: krūtinės šarvas, kruvina ląsta dalija mūsų laisvę ir nelaisvę kregždė urvinė (jos ranka šalta) jau nusiskynė rusvą tavo vaisių o miesto skruzdėlyne mes beteisiai ir nežinia jau, kas už ką ir kas prieš ką tiktai sapne visai kita ranka tavuosius žiedlapius atskleidžia tylai ir pamatau su nuostaba slapta pasaulį, išganingą mano lyrai: Švelnioji mano! žydinti ranka mus apkabina ir matuoja karštį ir ant krūtinės užvynioja tvarstį ir girdo mus pelynų arbata Švelnioji mano! aš jau negirdžiu aušroj ką klieda amalinis strazdas lytėjimus užliedamas žvaigždėm ir paskutinį lašą je vous aime viršūnėj mūsų palaužtoj uždegdamas

Rudamina, 1978-ųjų lapkritis–gruodis

Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 42–44;
Braziunas, Vladas. veľke sú noci = grandes sont les nuits = naktys yra didelės / Výber zostavila a zredigovala Miroslava Vallová; z francúzštiny preložil S. Vallo [p. 33–35]; traduit du lituanien par Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana [p. 36–38]. – Bratislava: Edícia Viachlasne Literárne informačné centrum, 2006. – P. 33–41;
http://www.lyrikline.org/index.php?id=162&L=1&author=vb02&sh... (eilėraštį skaito autorius);
Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 26–27.

Vladas Braziūnas


Übertragen von Claudia Sinnig

gestern ist morgen

in meinem leben als pferd war ich ein schlachtroß, bei einer bestattung nach einem turnier im frühen mittelalter hetzten mich prußen bei lebendigem leib in die grube gebückt lag ich da, die vorderbeine angezogen, an den brustkorb gedrückt, knacks der erste und zweite halswirbel, meine augen folgten der sonne übers meer zu den svearn, mit erhobenem hinterteil in meinem leben als pferd schwitzte ich in einem deutschen schacht in Banská Štiavnica in höllischer dunkelheit, erblindete in einer neumondnacht aus dem stall kam ich erst nur im dunkeln auf die weide, gewöhnte mich langsam an den zunehmenden mond, die scheuklappen allmählich geweitet in meinem leben als pferd trug ich Mickiewicz von Nowogródek nach Wilno irrte dann durch die straßen der stadt auf hölzernen kothurnen alle kamen zu sterben im geliebten land, in Vilnius jetzt geistere ich durch Belmont manchmal auch durch Sereikiškės ich fürchte diebe und autos am schlafittchen pack ich polizisten von der farbe der fernen wälder in einem anderen leben war ich eine nachtigall an der Donau in der stadt der berge und täler, in Litauen, land der wälder, wiesen und felder weckte ich die leute zur heumahd in meinem leben als vogel war ich die ganze helle nacht vom mai zum juni wie von sinnen, lief die ganze nacht in Bratislava um die wette mit den vögeln des abends und dann mit vögeln des morgens, sie alle schrie ich nieder, in der früh überfiel ein rasender kuckuck trotzdem den nackten poeten nur cents in der tasche, die tasche in einem anderen zimmer was bleibt sind liebe, tod und rekruten zwitscherst du selbst wie ein kuckuck in meinem leben als dichter bemerkte ich, dass alle französinnen – beim fahren, liegen, fliegen – mich einschläfern, kaum sind sie da, damit ich nicht reden muss mit wörtern oder händen, mit heißen fingerspitzen, mit mundwinkeln, träume ich im geschlossenen raum

Banská Štiavnica – Bratislava – Vilnius 1.6.-25.9.2003

http://www.lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=vb02&po...
Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 29.


Vladas Braziūnas

vakar yra rytoj


aname arklio gyvenime dirbau žirgu, per šermenis ankstyvaisiais viduramžiais prūsų varžybų buvau nuvarytas, dar gyvas duobėn guldomas kniūbsčias, priekinės kojos priklaupiamos, paspaudžiamos po krūtinkauliu, trakšt pirmas ir antras kaklo slanksteliai, akys saulės laidos kryptimi, kur už jūrių žuvėdai, aukštyn iškeltas pasturgalis aname arklio gyvenime prakaitavau vokiečio šachtoje Banská Štiavnicoj žiurkinoje tamsoj, apžlibau vieną naktį, stojus mėnulio tárpijoms, išvedė kūtėn, paskiau pamažėliais naktim, tunkant jaunam į pilnatį, leido ganyklon, akiūkliai platyn, vis platyn, pripratino aname arklio gyvenime iš Naugarduko į Wilno atvežęs Mickevičių klaidžiojau miesto gatvėmis ant medinių koturnų numirti – visi į tą mylimą šalį, į Vilnių dabar vaidenuosi Belmonte būna kad ir Sereikiškėse baidausi vagių ir mašinų ant sprando tampau policininką tolimo miško spalvos aname paukščio gyvenime dirbau lakštingala kalnų ir slėnių mieste prie Dugnojaus, miškais aptaisyto, girių, laukų Lietuvoj keldavau šienpjovius aname paukščio gyvenime visą vos temusią naktį iš gegužės į birželį ėjau iš proto, visą Bratislavos naktį ėjau lenktynių su vakaro paskiau ir su ryto paukščiais, visus juos užtrenkdamas, ryto pasiutus gegutė vis tiek užklupo poetą nuogintelį eurocentai kišenėj, kišenė kitam kambary lieka meilė, mirtis ir rekrūtai pats užkukuosi aname poeto gyvenime pastebėjau, kad visos prancūzės, važiuojam gulim ar skrendam, – migdo mane, vos šalia kad nereikėtų kalbėtis žodžiais ar rankom, ar pirštų karštų pagalvėlėm, ar lūpų kraščiukais, sapnuoju uždaroje erdvėje

Banská Štiavnica–Bratislava–Vilnius, 2003.VI.1–VI.12


Literatūra ir menas. - 2003. - Spalio 10. - P. 4. - Vieno anoniminio eilėraščio konkursas: I vieta. – Prieiga internetu: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2971&kas=straipsnis&st...
Poetinis Druskininkų ruduo 2004 = Druskininkai Poetic Fall 2004 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 292, 294. – Vieno anoniminio eilėraščio konkursas. I vieta;
Vilenica 2005: 20. mednarodni literarni festival / [urednici Miljana Cunta, Barbara Šubert]. – Ljubljana: Društvo slovenskih pisateljev, 2005. – P. 103, 105;
Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 96–97;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 262–263. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-2.54) eilėraštį skaito Antanas A. Jonynas;
http://www.lyrikline.org/index.php?id=162&L=2&author=vb02&sh... (eilėraštį skaito autorius);
Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 29;
http://www.balticsealibrary.info/index.php?option=com_flexic...
Braziūnas, Vladas. E ramosa ci accershierà la sera [Ir siaus mus vakaras šakotas] / Cura e traduzione dal lituano di Pietro U. Dini. – Novi Ligure (AL): Joker, 2013. – P. 80, 82. – (Parole del mondo). – (Lietuvių ir italų k.). – [Pietro U. Dinio str.] Intelligenza del polpastrelli e poliglotismo militante, p. 105–110;
Braziūnas, Vladas. Poezii = Eilėraščiai / the idea and coordination Inga Lukoševičiūtė; în româneşte de Leo Butnaru, Ruxandra Cesereanu şi Alexandru Matei, Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica, Irina Nechit. – Luxembourg, 2013. – (Rumunų ir lietuvių kalbomis). – P. 12–13.

Vladas Braziūnas


Übertragen von Markus Roduner

Rekonstruktion: Æstiorum gentes


Für Norbertas Vėlius drei kleine Hähne krähen noch dem Sonnenaufgangsmenschen ins Gesicht eine Blüte sprießt in der Dzūkija treibt auf dem Nemunas davon In der Aukštaitija mitten auf dem Feld steht ein Tisch mit Lein und Brot und das karierte Wiesentuch umgürtet erntereichen Rumpf Pflasterwege in schlammigen Seen für den Spaziergang des Sonnenuntergangsmenschen kommt die Blüte angeschwommen und zündet eine Kerze auf der Aestischen See an

Vladas Braziūnas

rekonstrukcija: Æstiorum gentes


Norbertui Vėliui treji gaideliai begysta saulėtekio žmogui į veidą žiedas įspįsta Dzūkijoj ir Nemunu leidžiasi Aukštaitijoj laukų vidury stovi stalas – linas ir duona languota pievų skara juosia derlųjį stuomenį dumblinių ežerų kūlgrindos saulėsėdos žmogui vaikščiot atplaukia žiedas ir uždega žvaigždę ant aistmarių

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983. – (Pirmoji knyga). – P. 12;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj. – Vilnius: Lietuvių literatūroos ir tautosakos institutas, 2007. – P. 39. – (Gyvoji poezija). – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės (CD), kompaktinėje plokštelėje (1) eilėraštį skaito autorius;
Lietuvos rytas. – 2007. – Vasario 8. – P. 21. – Kartu su tekstu: Braziūnas, Vladas. Gerbėjams – kalbanti knyga: Poetas Vladas Braziūnas vakar pristatė savo kūrybos rinktinę. Tai išties neįptasta knyga / kalbėjosi Ramūnas Gerbutavičius. – (Kultūra: Staigmena. Rinktinėje yra ir plokštelių su poezijos įrašais);
Iš naminio audimo dainos [kino filmas]. – Arvydo Baryso kino kompanija, 2008. Vlado Braziūno eilėraščai skaitomi autoriaus, grojami folkloro grupės Vydraga (vadovas Algirdas Klova);
Braziūnas, Vladas. Poezii = Eilėraščiai / the idea and coordination Inga Lukoševičiūtė; în româneşte de Leo Butnaru, Ruxandra Cesereanu şi Alexandru Matei, Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica, Irina Nechit. – Luxembourg, 2013. – (Rumunų ir lietuvių kalbomis). – P. 31.

Vladas Braziūnas


Übertragen von Markus Roduner

Erntedankfest


schon dürfen den Herbst wir rufen einen Fuß über dem Kopf gehoben den Herbst, aus Garben und aus Feldern mit Blumenkränzen gekrönt kommt er heim, setzt sich an den Tisch wo wir mit süßer Erschöpfung die schweren Hände betrachten mit seinen Ästen wird der Abend uns umarmen (in seinem Schatten habe ich einst gelauscht wie man uns ruft, doch nicht beim Namen) der Tisch gedeckt mit Gräsern und unteilbar und eins sind unsre Stunden, unsre Tage und wir werden voller Süße schauen wie das Messer das Brot vereint

Vladas Braziūnas

sambariai


jau galim rudenį pašaukt iškėlę pėdą virš galvos ruduo, iš varpų ir iš lauko gėlių vainikais vainikuotas pareis namo, prisės prie stalo kur mes, iš nuovargio apsalę žiūrėsim į sunkias rankas ir siaus mus vakaras šakotas (jo ūksmėje klausiaus kadais kaip šaukia mus, bet ne vardais) žolynais stalas bus nuklotas ir bus nedaloma, bus viena ir mūsų valandos, ir dienos ir mes žiūrėsime apsalę kaip duoną duonriekis sujungia

Vilnius, 1985.VIII.6

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 59;
Braziūnas, Vladas; Klova, Algirdas. Iš naminio audimo dainos: kompozicija poeto balsui ir skambančiai gausai / Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – Vilnius: Kronta, 2005. – P. 76–77. – Priedas: kompaktinė plokštelė [Braziūnas, Vladas; Klova, Algirdas; folkloro grupė Vydraga];
Iš naminio audimo dainos [kino filmas]. – Arvydo Baryso kino kompanija, 2008. Vlado Braziūno eilėraščai skaitomi autoriaus, grojami folkloro grupės Vydraga (vadovas Algirdas Klova);
Braziūnas, Vladas. Poezii = Eilėraščiai / the idea and coordination Inga Lukoševičiūtė; în româneşte de Leo Butnaru, Ruxandra Cesereanu şi Alexandru Matei, Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica, Irina Nechit. – Luxembourg, 2013. – (Rumunų ir lietuvių kalbomis). – P. 15.

Syndicate content