Poezijos pavasario svečiai jau girdėjo, kad mes, lietuviai, esam hedonistų tauta: mūsų valstybės parlamentas su kolege Dalia Teišerskyte šiuos, 2008-uosius, metus Lietuvoje yra paskelbęs – Skaitymo metais. Tad šio mūsų pokalbio tema yra paaiškinamoji: šie metai yra – skaitymo malonumo metai, arba tiesiog malonumo metai, malonės metai. Juk, manau, neatsiras žmogaus, raštingo ar juolab dar neragavusio raštingumo nuodėmės, – kuris... Čia iš manęs išsiveržia šešioliktas amžius, beveik Mikalojaus Daukštos Postilės žodeliai: kurgi, sakau, yra žmogus, toks menkas ir niekingas, kuris bandytų kvestionuoti išmintį, įsakmiai teigiančią, jog skaitymas yra ne kas kita, o malonumas, pats didžiausias šio liūdno gyvenimo malonumas, atperkantis ar turintis atpirkti vìsa, ką žmogus, išvarytas iš Rojaus sodų, tolydžio vis prarandi. Neprisimenu, kad iš savo Fabijoniškių kameros būčiau siuntęs malonės prašymą, bet šiemet jaučiuosi lyg būčiau tas, kuriam aukščiausioji Malonės komisija tokį karštą prašymą – už pavyzdingą elgesį? – būtų patenkinusi: skaityk, žmogau, skaityk ir patirk bent šį prigimtinį malonumą.
Visi mes, išpažįstantys krikščionių Dievą, esam sugundyti žalčio, obuolio ar Ievos, užtat pilni prigimtinės nuodėmės. Ir vìsa – iš nenumaldomo geismo atverti, atskleisti pasaulį, susilieti su jo „esme, pajusti kartu ir šiurkštoką jo paviršių, ir aitrų skonį, ir aromatą, ir visa tai patirti tarsi nejučiom, nesusikaupus. Tai pasaulis, kuriame stebuklas yra natūralus dalykas, slypintis visur, kiekviename daikte, nes čia – jeigu galima taip pasakyti – tiesiogiai mąstoma jausmais“.
Taip kalbėjo Milanas Rúfus (Milan Rúfus; vertė Sigita Adomėnaitė). Kalbėjo apie vaiką, žiūrintį į lazdyno krūmą, lazdyno lapą ir – įžvelgiantį, įjaučiantį savin ištisą visatą, gyvenimo pilnį ir džiugesį. Panašiai daugelis iš mūsų, matyt, prisimenam vaiką – save, – žiūrintį į knygos lapą, krūmą, girias ir džiungles – ištisą neaprėpiamą pasaulį, po antklode nušviestą blėsčiojančios lempelės. Ar kas tą lempelę bus atėmęs, ar tiesiog elementai – „batareikos“, kaip anuomet sakydavom – bus išsikrovę, bet bent jau aš tuos pranykusius pilnio ir tylaus džiugesio pasaulius, kartais atgimstančius iš menkiausios vaizdinio užuominos, kartais dar paregiu kaip aidingą atšvaitą tos pačios saldžiausios uždrausto vaisiaus nuodėmės, smelkiančios. Atsispirti jai neįmanoma. Bent jau būdavo neįmanoma. Ir dabar, jeigu kas esminga, kūrybinga suspurda many ar tavy, – iš tos nuodėmės alkio, iš troškulio visa tai. Ne iš kokio sentimentalaus ilgesio, o iš nenumaldomo geismo patirti, vėl patirti gyvenimo pilnatvės ir vienio jausmą, tą patyrimą išlaikyti kaip savo esatį. Kai stebuklas yra natūralus dalykas.
Akimirką, kai toks natūralus dalykas – stebuklas – skaitantį pasiglemžia, derėtų vadinti skaitymo įkvėpimu. Kolegos yra patyrę tokių tarpų, ilgesnių ar trumpesnių, kai kone kiekvienas perskaitytas žodis regisi iškalbus, skirtas vien tau, sužadinantis, išjudinantis tavo paties žodžius, tavo nebylystėj ik tol glūdėjusius. Poetams toks skaitymo įkvėpimas neretai patiria metamorfozę – virsta poetiniu įkvėpimu. Įdomu, ar, tarkim, ir literatūros kritikams, literatūrologams, filosofams – kaip nors panašiai? O kitiems? Kas yra jiems, kuo jiems virsta šis malonumas, ši jouissance? Poetinis įkvėpimas savo ruožtu turėtų įkvėpti skaitymo malonumą. Vis dėlto sritis čia tokia, kad kokias schemas ar uždarus ratus braižyti – nei įdomu, nei ką.
Tiesa, čia kalbėjau apie skaitymą apskritai, poezijos neišskirdamas. Bet kas užginčys, kad mūsų vaikystės lazdyno ar pienės, ar knygos lapas, kiekvieno vis kitoks, nebuvo pačios poezijos lapas? Literatūros žanrai skverbiasi vienas į kitą, naikina tarpusavio ribas ir vienas kitą, bet poezija, atėjusi iš tada, iš virpulingos pirmojo skaitymo nuodėmės, – ar ne ji viena visa ką – smelkia ir sieja, skleidžia ir rodo: esmę ir paviršių, lapą ir visatą, valandas ir amžius, šalis ir erdves, būta ir nebūta?.. Teisybę sakant, niekas many neprieštarautų, jei šio pokalbio tema būtų performuluota į tokią – „Poezija: skaitymo malonė“. Nors ir malonumas, ir malonė, jų buvimas ar ne, – yra kiekvieno iš mūsų slaptos, intymios patirtys – poezijai, išvis literatūrai kartais pavyksta jas paliudyt, ir tada džiugiai nusmelkia, kad visus mus sieja tegul ir retos, trumpučiukės, bet natūralios stebuklo akimirkos, kai mes – malonės pilnieji.
Šis pranešimas skaitytas „Poezijos pavasario“ metu vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Poezija – skaitymo malonumas“