Į pradžią

Knuts Skujenieks


* * *


Tas nav cilvēka liktenis – Dzīvot starp “bija” un “būs”, Sēdēt uz akmens un gaidīt To balsi, kas pasauks mūs. Tas nav cilvēka gods – Lidot tumsā, kas saldē un šķir, Kur atstāti visi vārdi Un atņemts vienīgais “ir”. Tas nav cilvēka cieņa – Kaulos nebrīves mitrumu krāt, Aprast, paļauties, pierast, Neprast un nezināt.

1965

Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1963–1969. – Rīga: Nordik, 2002. – Lpp. 48–49;
Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 36.

Knuts Skujenieks

* * *


Nėra juk žmogui taip likta – Gyvent tarp „buvo“ ir „bus“, Sėdėt ant akmenio, laukti To balso pašauksiant mus. Nėra juk žmogui garbu – Per tamsą, kur šaldo ir skiria, lėkti, Kur žodžiai visi palikti, Bet vienas „yra“ išplėštas. Nėra juk žmogui oru – Kauluos drėgmę nelaisvės kaupti, Kliautis, įprast, apsiprast, Nesuprast ir nesusigaudyt.

1965

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 37.