Vladas Braziūnas


Translated by Antanas Danielius

personal pronouns

i everyone can utter I and be right, I, so and so, promise, I love, I am deceived, what i have spoken, felt, what lies i told – i did not lie about one thing, that i am I, a boundless monosyllable that started up at night and seemed to feel there was something lacking; and what is lacking? Feeling just like that i shall never be right: i am I, not you, even when you have stolen me and are dreaming now, when your hot breast is heaving, lips are trembling, you have already uttered, letting me loose, and why not me? and you? and all the rest? you splitting, when one tries to clear it up, the world allows us to address it: YOU, world, the Almighty Lord, and rain, and a high-school girl are equally deceived: YOU are everything i can collect you glance by glance and spread like a heap of scattered manuscripts, and every word – fire, bliss, pronoun – will be the doorless home for you to enter and to settle in. to leave, to stay, you are not a photo, not the past, not a recollection, even not the pain alive in me, this blossom here, not yet open, a waking storm – not you, but YOU he HE is that what remains from us, a glance breaks away from a glance, a number from a memorial HE am coming back hunched, downhearted and the running bird that has drunk from a kiss – it is me HE hushes and darkens, and starts guiltily hearing a word, the third everywhere and always, he disappears at midday, what you have is no comfort, it is not he, runaway, almost worthless, he is not who sings and dances and whom, the invisible, you desire to shelter in your soul – you and me, but HE only breaks away from us and tingles, and irritates eyes, simply permeates the dream and crushes it into grating gravel and thrusts a sooty mirror towards me we WE is the pretend both of us, we pretend to accept everything and say WE, i and someone else, you and someone else are senseless, crumbs, not to mention everything, if without us the slow watch has never said WE to the fast watch, but my sleeplessness says with your dozing lips: we, invisible, we, inaccessible, our breath is we and children, unlike us, our eyes take some things to heart, but they do not see how we part, hurry, lock the door, retire into ourselves, where we shall never have to pretend that we accept everything into the world of the holy dual number

Braziūnas, Vladas. Poems: Personal pronouns: i [; p. 116–117]; you [tu, p. 117]; he [jis; p. 117–118]; we [mes; p. 118]; last night I dreamed for the first time [šiąnakt pirmąkart sapnavau; p. 118–119]; Vilnius Classicism [Vilniaus klasicizmas; p. 119–120]; the old man and the sea [senis ir jūra; p. 120]; "starlings and little birds of hollow…" [„špokai ir mažieji uoksų paukšteliai …”; p. 121]; a bifurcate candlestick received as a present dovanota dviguba žvakidė; p. 121–122]; everything will be a dream about [visa bus sapnas apie; p. 122]; the root [šaknis; p. 122–123] / Translated by A.Danielius // Vilnius: Lithuanian literature, culture, history. - 2001. - Summer. - P. 116–123. www.culture.lt/vilnius/vilnius2001-1/116psl.htm

Vladas Braziūnas

asmeniniai įvardžiai


kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau – nemelavau tik viena: aš tai AŠ beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės o ko man trūksta? šitaip niekados teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu net kai mane pavogusi sapnuoji dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos jau ištarei pailsusi, paleidai o gal ir aš? o tu? o visa kita? tu suskylantis, kai nori išsiaiškint pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė vienodai apsigauna: viskas – TU galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų bus tau įeiti ir apsigyventi išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas begyvas manyje, va šitas žiedas neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU jis JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą ir kaišo man suodiną veidrodį mes MES yra apsimestinis mudu apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako: mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys ką ima širdin, bet nemato kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom į mes, kur jau niekad neteks apsimesti kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11.