Vladas Braziūnas


Translated by Antanas Danielius

last night I dreamed for the first time

you just came, asked my mum, if I am at home, and the dream ended, like all dreams, meetings and lives and untimely, always crossing at one question, since my mother is no more, I am less and less, and the answer is known mum continues asking who has been there, I get confused, blush and awake, the world goes round its axis – the frail figure at the end of the corridor, who still sees me through the reflection in the window I write my first poem for you during a geometry lesson, in the grey autumn background, my heart is jumping with joy, four and a half stanzas of sheer commonplaces, so stinging, that I would give everything for my darling, the princess of my dreams; I failed to say a word, though saw her so many times, the day seems oppressive and lessons eternal, and the eternal alarm: all shelters are closed

Braziūnas, Vladas. Poems: Personal pronouns: i [; p. 116–117]; you [tu, p. 117]; he [jis; p. 117–118]; we [mes; p. 118]; last night I dreamed for the first time [šiąnakt pirmąkart sapnavau; p. 118–119]; Vilnius Classicism [Vilniaus klasicizmas; p. 119–120]; the old man and the sea [senis ir jūra; p. 120]; "starlings and little birds of hollow…" [„špokai ir mažieji uoksų paukšteliai …”; p. 121]; a bifurcate candlestick received as a present dovanota dviguba žvakidė; p. 121–122]; everything will be a dream about [visa bus sapnas apie; p. 122]; the root [šaknis; p. 122–123] / Translated by A.Danielius // Vilnius: Lithuanian literature, culture, history. - 2001. - Summer. - P. 116–123. www.culture.lt/vilnius/vilnius2001-1/116psl.htm

Vladas Braziūnas

šiąnakt pirmąkart sapnavau

tik atėjai, mamos paklausei, ar esu, ir baigės sapnas taip baigias ne laiku sapnai, susitikimai ir gyvenimai vis prasilenkiantys ties vienu klausimu nes jau mamos nėra, manęs kaskart mažiau, ir žinomas atsakymas mama tik klausia vis, kas buvo čia atėjus vis sutrinku, raustu ir nubundu, pasaulis sukas apie savo ašį – koridoriaus gale menkutę figūrėlę per atspindį lange mane dar tebematančią: rašau per geometriją tau pirmąjį eilėraštį rudens pilkam fone širdis laiminga šokinėja puspenkto posmo vien tik banalybių taip geliančių, kad atiduočiau viską už mielą, už svajonių karalaitę nė žodžio nesuspėjau pasakyti, nors mačiau kiek kartų diena atrodo slegianti, o pamokos kaip amžiai ir amžinas aliarmas: slėptuvės užrakintos

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.12.