Vladas Braziūnas

tik atėjai, mamos paklausei, ar esu, ir baigės sapnas taip baigias ne laiku sapnai, susitikimai ir gyvenimai vis prasilenkiantys ties vienu klausimu nes jau mamos nėra, manęs kaskart mažiau, ir žinomas atsakymas mama tik klausia vis, kas buvo čia atėjus vis sutrinku, raustu ir nubundu, pasaulis sukas apie savo ašį – koridoriaus gale menkutę figūrėlę per atspindį lange mane dar tebematančią: rašau per geometriją tau pirmąjį eilėraštį rudens pilkam fone širdis laiminga šokinėja puspenkto posmo vien tik banalybių taip geliančių, kad atiduočiau viską už mielą, už svajonių karalaitę nė žodžio nesuspėjau pasakyti, nors mačiau kiek kartų diena atrodo slegianti, o pamokos kaip amžiai ir amžinas aliarmas: slėptuvės užrakintos