Requiem aeternam...
Vieno gražiausių savo darbų – septynių eilėraščių ciklo „Kanonas Barborai Radvilaitei“ (šiandienine estetikos samprata šiam ciklui tiktų istorinės poemos statusas) baigiamąjį eilėraštį – suprantama, pagrindinio siužeto personažo Barboros monologą – Judita Vaičiūnaitė yra pradėjusi šitaip:
Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu.
Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės.
Aš čia gimiau. Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu.
Iš čia ir mano žavesys, per amžius neapleidęs…
Šią minutę, kai Juditos nebėra, kai lietingą ir liūdną 2001-ųjų vasario 12-ąją su ja atsisveikino beveik visi Lietuvos rašytojai – kaip tik šie žodžiai, mano manymu, suskambės naujai. Kartu – ne tik pajėgdami pridengti mūsų visų netekties kartėlį, bet ir atidengti – atidengti, ką mes iš tikrųjų esam praradę. Nes ši istorinė situacija, tapusi veik mitinė, šis per įvairių kartų ir įvairių tautų interpretacijas perėjęs pasakojimas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jurgio Radvilos seserį Barborą, prieš pat mirtį karūnuotą unijinės Lenkijos ir Lietuvos karalystės karaliene, – šis romantinis pasakojimas jau bus toks, koks dabar tolimais 1971-aisiais tobulai suskambo kaip Poetės širdies balsas… Kartu – dar vienu šio siužeto atnaujinimu žadindamas ir išdidžią lietuvių tautinę savimonę, tuomet jau snaudulin įgrimzdusią. Ir – kaip tik šia strofa jai yra pavykę tikriau nei kuria kita išsakyti, kaip suvokianti savąją menininkės paskirtį ir tikslą.
Ne, Judita Vaičiūnaitė nebuvo Barbora ir netroško karalienės karūnos. Iš tikrųjų jinai buvo labai moteriška, kartu ir stebėtinai baikšti moteris, ir jos sielą artimiau pažinti leidžia galbūt vienutėlė drąsos apraiška – galia visada pačiu laiku pasiduoti kūrybinės vienatvės troškimui, troškimui, be kurio poetas, atrodo, nė neįsivaizduojamas. Kitų kančios jai dažnai išspausdavo ašaras, ir dar – pačiomis netinkamiausiomis akimirkomis, kai atrodydavo, jog ašaroti – jokio reikalo.
Užtat, ko gera, ryškiausiai prisimenu, kaip kartą ligoninėje lankėm Egilą Plaudį (veikiausiai tai buvo 1980-aisiais). Egilas tuolaik atrodė labai gerai, mus pasveikino šilta „egiliška“ šypsena ir tuojau ėmėsi šveisti jam atneštą šokoladą. Ir kaip ilgai jis valgė, taip ilgai, taip ilgai Judita liejo ašaras… Vėliau ji man pasisakys lietuvišku žodžiu: jai tai buvę paprasčiausiai „graudu“.
Gal tik dabar pagaliau suprantu, kad ji buvo teisi – net ir prapliupdama ašaromis. Nes Egilui kokią blogą valandą jos galėjo praversti – kad ir mažiausias mažmožis, o vis dėlto. Gyvos ašaros dar gyvam poetui...
Ir, kaip man antrą dieną po laidotuvių pasakė jos dukra Ula (nė vieno kito, išskyrus kai kuriuos pačius artimiausius gimines, ji jau nebenorėjusi nė matyti), tuojau po visiškai jau beviltiškos operacijos, ką tik atsibudusi iš narkozės, jinai iškart ėmusi rašyti eilėraštį – savo paskutiniosios knygos paskutinįjį eilėraštį.
* * *
„Aš čia gimiau. Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu“. Ar ne per stipriai... šitoks tvirtinimas pačios Poetės lūpomis? Gal vis dėlto čia tik jos pačios sukurtos Barboros burnon įdėti žodžiai... ir nieko daugiau?
Gal taip, gal ir ne. Veikiau kad ne. Suprantama... jinai juk rašė tik Barboros monologą! Bet žodžiai ir mintys tiko jai pačiai. Taip, taip – šios mintys; ligi pat galo išgyventos, lig smulkiausios skaidulėlės suprastos ir iškentėtos. Ir tik tada...
Nes ir šį, ir į jį panašius epinio užmojo eilėraščių ciklus kartą trumpai ir taikliai yra apibūdinęs subtilus jos kūrybos išmanytojas Kęstutis Nastopka: „asmeniškas išgyvenimas, nukreiptas į mitą ar istorinę situaciją, čia įgyja apibendrinančią prasmę“ (kn. „Išsprūstanti prasmė“). O kaip tik šiems „epinio užmojo“ ciklams priskirtini ir daugelis Juditos šedevrų – gana ilgai šlifuotas ir tik brandos metais baigtas tetraptikas „Kreta“; dramatiškas ciklas „Pro smėlio klodus“, jame kartu su senovės Egipto istorijos motyvais ir literatūrinėmis aliuzijomis yra aiškiai, labai aiškiai suvokiama graikų tragedijos genezė; tada – pats savičiausias, pats autentiškiausias ciklas, keturi „Odisėjos“ personažų – moterų dramatiški monologai „Keturi portretai“, ciklas, pirmąkart Mārio Čaklajo išverstas, visiems laikams yra užsiėmęs sau vietą ir Latvijoje.
Visa tai priskiriant – net jei priskirti tereiktų pačią mažiausią dalelę – netekties jausmas vis viena nebesitrauks.
Taip, man krito į akį tokia strofa; drįstu paliudyt...
Nes kas man dabar pasakys teisybę – visą teisybę? Ar dabar, kai jos, „Vilniaus renesanso“, nebėra, ar šis renesansas Lietuvoje dar išgalės tęstis?
Ar dabar jam nepritrūks Juditos Vaičiūnaitės poetinio žodžio išgalių?
* * *
Vis dėlto... Jei man leista akimirka tylos, šia akimirka ir pasinaudosiu. Iš nauja pradėdamas pirmiausia pasakysiu, kad pirmasis Juditos miestas buvo Kaunas, tai aiškiai matom susipažinę su kūryba – daugelyje knygų yra koks „dulkėtos Kauno saulės“ motyvas, koks Nemuno vandenų (ar ir šios upės krantų) motyvas, kokia mistiškai skaidri ir kartu beveik egzistencinė dvasinė pajauta, – ją Gastonas Bachelard’as, ko gera, būtų pavadinęs Ofelijos kompleksu.
Tie eilėraščiai, kuriuose ryškiausiai įsispaudę, kas pastebėta ir įsiminta vaikystės metais, atrodo pavaldūs tam tikram atviros struktūros judesiui, kurio metafizinį dinamizmą dažniausiai norėtum lyginti su heraklitiškojo srūvančio vandens judesiu.
Taip, tik jo – srauto, tėkmės, nusrūvančio laiko – srovėn akimirką įsibridę paprastai išsinešam ir laimės nuojautą. Dažniausiai panašią, nes, kad ir į kurį krantą išliptumėm, kai ką išsinešim. Bet šis srautas lietuvių poetei – jis jai yra pats eilėraštis. Vien tiktai laimės akimirka gal nėra pavaldi eilėrašio srautui. (Nes tiktai šiuo atveju jis irgi jau nemirtingas.) Bet laimė jau yra. Ji atneša ir išsipildymą... Tiesos akimirką.
Ir pačiame eilėraščio vidury.
* * *
Į Vilnių Juditą atvedė studijos universitete ir, suprantama, daugelis tų jau pradėtų eilėraščių, kuriems tik Vilniuje buvo lemta būti galutinai nušlifuotiems. Taigi – daugiausia dėl eilėraščių – tada bus prasidėjęs jos ekstazei prilygstantis įsimylėjimas...
Taip, tačiau kaip apskritai būtų galima nemylėt šito miesto, kuris jau pats savaime yra mitas (V. Toporovas), miesto, kurio net įkūrimo laikas dar nėra tiksliai nustatytas, istorikai jį skaičiuoja nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškų Romos popiežiui. Kurio pradžia apipinta tieka legendų (apie geležinį vilką, pavyzdžiui)... Miesto, visai Europai išsaugojusio unikalius gotikos ir baroko architektūros paminklus. Ir pagaliau – miesto, kuriame buvo Poetės Universitetas – pirmasis visoje Šiaurės Europoje įkurtas (1579-aisiais) universitetas, o komunizmo imperijos metais jis buvo seniausias visoje toje Rusijos imperijoje.
Ji šiame mieste turėjo pasilikti. Apsigyventi su kalba. Taip, kad nė vienos bažnyčios neliktų be paminklo lietuvių kalboje...
Ir kad net užakęs baroko fontanėlis atsilieptų po jos jau nebegirdimais žingsniais: „Bet mes visi tebesame čia pat! Įsiklausyk! Juk teisybės akimirką tu mus teberegi!“