Į pradžią

Knuts Skujenieks


* * *

Sniegs apdzēš rudeņa svilumu. Un debesis atgūst zilumu. Un sarkans, aprūpēts, pazīdīts, Bez skaņas mirkšķina acis rīts. Kāpj saule lēnām – jo nav kur skriet, Iet pasaule tā, kā tai vajag iet. Un pats tu, kad redzi, cik diža diena, Vairs negribi skriet ar pieri sienā, Tev vajag izšķetināties no miega Un rāmu sēklu sēt dziļi sniegā. Tā runāt, tā rakstīt, tā dēstīt un sēt, Lai tevi vairs nevar nonāvēt. Tad kādi mākoņi pasauli stīpos, Bet saule ripos, bet saule ripos, Tad kādas miglas pār apvāršņiem svīdīs, Bet saule smiesies un zemi zīdīs. Un pats tu jutīsi saules pienu Ar katrų naktį, ar katrų dienu.

1964

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 34.

Knuts Skujenieks

* * *

Sniegas rudenio skrudesį užgesina. Ir dangus atgauna mėlynę. Ir rausvas, prižindęs, apkamšytas, Be garso mirksi akim rytas. Saulė teka lėtai – nėr kur skubėt, Juda pasaulis kaip jam reikia judėt. Ir pats, kai matai tą didelę dieną, Nebebandai jau kakta pramušti sienos, Tau reikia tik išsilaisvint iš miego, Įsėti ramią sėklą giliai į sniegą. Taip kalbėti, taip diegti ir sėti, rašyt, Kad jau nebegalėtų tavęs nužudyt. Kad ir kokie pasaulį debesys apries, Bet saulė riedės, bet saulė riedės, Kad ir kokios akiratį miglos užklostys, Bet saulė žemę žindys ir juoksis. Ir pats tu jausi tą saulės pieną Kiekvieną naktį, kiekvieną dieną.

1964

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 35;
Krantai. – 2008. – Nr. 4. – P. 22.