Vladas Braziūnas

pašto karietų žirgai šuoliavo putojo dūko… vos žingine laiškai iš mano sapno į tavo seniai aprieto… apie mane sėdi nuo lovos nuleidus kojas užsimiegojus… dangūs balti ten tavo brangūs varnais lakioja vardai ir vartai ten užkalti tavo ten rankų daiktai pasilgę neišmyluoti… žvakės ugnis šešėlį meta trapų ir silpną kaip sapnas ilgą… dabar užmik