Vladas Braziūnas

tėvyne mūsų, kur esi danguos linguok prie Guostagalio šventą garšvą lamzdelės tavo tarmę išringuos tik atsiduski ir išeik be garso nė vienas neatstums ir palydės lig rėkiančios žvaigždės žvirgždėtoj upėj kitam krašte tėvynės ar vilties Ūla, gegutė, šilas ir Aputis

Uldis karvelis uldukas analų vienuolis verpikas Rygoj susisuko gūžtą prie Pėterio gaidžio varinio aukščiausiam baltų beržyne girdėti leišiai ir tiurkai vis latviškai čiulbant ir ulbant žaliai ir plačiai kukučiuojant mežaparke balta debesscūka (nuneš gudo šaliai paršiuką) išrietusi kaklą mus moko gulbių ar latvių kalbos karvelėli kai senas nubalsi gal kaip kadaise senelė visas jau spalvas pametus leišių paštą nešiosi

ei knutai uldi druskininkai pėterai ei atsiliepkit lietpaltis užpernai viešbuty tebegiesta latviškai upė nunešė lieptą ąžuolinį su bitėm trūko ne žiedo ne vaško blaškosi supeklės ei išsilakstėt po užpelkių upsalas alu vis dzert vis pa druskai vis um-pa-pa um-pa-pa leišis tuteišis trumpina kelią neria į rudenio upę paskui karvelį ulduką lapatai bum

vakar vakare mačiau mėnulį kūdikėlį ketvirtos dienos gulintį ant svyrančios briaunos gryčios stogo, juodo ir didžiulio žvaigždės cypė šokamos ratu kūdikėlis it chirurgo peilis buvo sklidinas beribės meilės jūrų potvynių ir nusiaubtų krantų kūdikėlio blyškiame veide dar nespėjau įžiūrėti kaukės bet pilkėjo juodulys ir niaukės visata keista ar pakeista nebebuvo aišku, ar karalių rituališkai kankins ir nužudys ar tik žais širdis pasaulio galią kol užeis profanas rytmetys

pašto karietų žirgai šuoliavo putojo dūo… vos žingine laiškai iš mano sapno į tavo seniai aprieto… apie mane sėdi nuo lovos nuleidus kojas užsimiegojus… dangūs balti ten tavo brangūs varnais lakioja vardai ir vartai ten užkalti tavo ten rankų daiktai pasilgę neišmyluoti… žvakės ugnis šešėlį meta trapų ir silpną kaip sapnas ilgą… dabar užmik

baltų linksniai baltalinksniai ant kalbos asfalto linksta po asfaltu šaknys tvinksi žalumos kalba pritvinksta sprogsta priebalsiai ir švokščia prieblandoj ir mėnesienoj kad galėčia, juos išvogčia išsprogdinčia latvių sieną sėlių sieliais taranuočia tvirtagalis galininkas kirsčia lielupę lig žiočių bet didžiosios linkin sminga ir laužtinės, ir trumpinės byra priedainės, pušynės per kalbos asfaltą, žvyrą juodos baltų valtys irias Priedaine (lat.) – pušynas, pušynė.

rašyk ant lentos, ant lietaus ar ant palių ant palų pirmaryčio kraujo, keliauk ant namų nelauk neatėjo Panelė Saldžiausioji į randevu užtrauk su kroatėm mažos Marijanos posmelę tau Adrija rėja, lietuviškai – trupinius lesk vieninteliai veža per Ąžuolo miestą – pragaro ratai ir vežasi viešas kiekvienas po narvą privatų ir vežasi narvo ar tvarto ankštas dureles į darbą, į atilsį, ateitį – darda, kur švilpia pamėgzda apuokui tik juokas, bet vežasi – dėl visa ko po pažasčia kulipką, vardo miražą ir vėzdą plevėsa lietuvi, skubėk ant namų, apsikuopk ir tavo griuvėsį privatų, ir pragarą tavo namo gabena vieninteliai ratai per Adrijos Ąžuolo miestą