Vladas Braziūnas. SAULA PRĖ LAIDOS. – V.: Lietuvių kalbos institutas, 2008. – (Lituanistikos židinys, kn. 1). Su kompaktine garso plokštele. Dailininkė Dalia Šimavičiūtė.
Vladas Braziūnas. PRIEDAINĖ: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – V.: Apostrofa, 2008. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.
Vlado Braziūno poetinis pasaulis, mano nuomone, yra įdomus ir gana neįprastas įvairių tradicijų ir įvairių poetikų lydinys. Iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų sąvokų derinimas kartu ir praplečia pasaulį, ir padaro jį mums artimesnį. Skirtingai nei kiti jo plunksnos broliai, vartojantys daugmaž panašią poezijos techniką, Vladas Braziūnas tvirtai remiasi į žemę, medžių ir augalų šaknis. O labiau už viską – į kalbos šaknis. Į savo vaikystės – pasvaliečių tarmę, visai lietuvių tautai bendrą kalbą ir netgi – lingvistinius giminaičius latvius. Jo pasvaliečių tarme parašytoje „Saula prė laidos“ pateikiama ir versija (tiesa, ne poetinė) bendrine lietuvių kalba, o štai naujausioje knygoje „Priedainė“ net su latviška medžiaga poetas dirba be komentarų. Pridursiu, kad šiuo metu Vladas Braziūnas yra aktyviausias ir sėkmingiausias latvių poezijos vertėjas. Minėtoje jo knygoje latvių autoriai įkomponuoti labai organiškai. Tačiau ir paties šio poeto eilėraščių tekste pasitaiko latviškų žodžių ir latviškų epigrafų, šmėsteli net ir kokio originalaus lietuviško eilėraščio latviškas pavadinimas. Braziūno poezija tarsi kuria savą metakalbą, lyg tiesia tiltą per tą upę, kuri pusantro tūkstančio metų skyrė abi mūsų kalbas. Savo paradoksalia poezijos maniera jis sugeba sulieti žodžius „priedainė“ (liet. priedainis, refrenas) ir „priedaine“ (latv. pušynas, pušynė). Tai ne tik lingvistiniai ekskursai. Tai visų pirma dvasios darbas, pasaulio troškulys. Todėl Vladu Braziūnu galima tikėti. Tai naujas Lietuvos poezijos puslapis, stiprinantis mūsų brolybės jausmą.