Vladas Braziūnas
MAGNUS DUCATUS POESIS: RIBŲ ĮVEIKA
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3105&kas=straipsnis&st...Kaip rašyta praėjusiame "Literatūros ir meno" numeryje, 2006 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Minske minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną pirmąkart viešai pristatyta Magnus Ducatus Poesis (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė) – tarptautinė bendrija, išsikėlusi tikslą burti, vienyti numanomo Vidurio Europos regiono poetus, poezijos vertėjus, jos mokslininkus bei kritikus, taip pat kitus tiesiogiai ar netiesiogiai su poezija susijusius menininkus. Pristatyta ne atskirų šalių poetams paskaitant po eilėraštį kitą ir jų vertimų, tuos skaitymus įprastai palydint kokiais muzikiniais intarpais, o vienu bendru poezijos ir muzikos vyksmu – kūriniu, kupinu gyvybės ir improvizacijos, polilogiško susiklausymo. Ypač čia didelė kūrybinė sėkmė buvo (multi)instrumentininkų Todaro Kačkurevičiaus (Baltarusija), Algirdo Klovos (Lietuva) ir Valdžio Muktupavelo (Latvija): jų grojimas, taip pat Rūtos Muktupavelos (Latvija) latgališkas dainavimas sruvo it magiška visa ką vienin lydanti magma.
Tiesa, ne visi kaip tik šie eilėraščiai, čia skelbiami, bus buvę skaityti Minske. "Literatūra ir menas" griežtai laikosi principo jau skelbtų kūrinių nebeperspausdinti – ką gi, toks principas gerbtinas, tad šioji publikacija bus dar viena Magnus Ducatus Poesis improvizacija, prasidėsianti ne Romualdo Mieczkowskio eilutėmis "Paspauskim rankas viens kitam / prieš imdamiesi sumanymo" ir nesibaigsianti Andrejaus Chadanovičiaus eilutėmis "žodžius tu it slyvas nusarpinai / kvėpuoji laisvė tau po širdžia duria / it liūtis laisvas vaikštai ir paikai / manai neišbyrėt dykaviduris" (abu versti Vlado Braziūno)… Vis dėlto tikimės šiąja improvizacija anosios dvasios pernelyg neiškreipti.
VLADAS BRAZIŪNAS
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Dažniausiai apie ją kalbame istoriniu aspektu, stebimės jos valdovais ir didybe, jos teritorija – nuo vienos jūros krantų iki kitos. Rečiau, ko gero, diskutuojame apie ano meto kultūrą, apie jos tarpusavio sąsajas, augimą kaimynų žemėse, apie nepaprastus jos vaisius. Kas tada vyko, kas veikė, kas lėmė to regiono kultūros vystimąsi? Ar šiandien Kunigaikštystės palikimo paveldėtojų – lietuvių, baltarusių, lenkų, latvių, ukrainiečių, rusų, žydų, totorių, karaimų ir netgi armėnų ar kitų tautų žmonių – kultūrose dar esama kokio nors bendrumo?
Šie klausimai nedavė ramybės poetams, atvykusiems į unikalų Minsko susitikimą, kur pajutome senosios Kunigaikštystės pulsą, kai mūsų keliomis kalbomis skaitomi šiuolaikiniai eilėraščiai pradėjo tarpusavyje "susigroti", sudarė savotišką anų laikų Babelio bokšto fragmentą! Puikiai čia derėjo senoviškais (ne vien) instrumentais drauge atliekama muzika...
ROMUALD MIECZKOWSKI
Iš lenkų kalbos vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ
Romuald Mieczkowski
Mano Angelas Sargas
Mano Angelas Sargas būna šalia
visada ir visur –
kai lietuje šlampu
palieka man vieną sausą siūlelį
pliaže triukšmingam leidžia būti
linksmu šešėliu
pūkus pakloja ten kur suklumpu
žaizdas sutvarsto
gyvent prisiminimais
leidžia kai labai skauda
kai saulė patamsėja
nemiega kai – atrodytų –
nerūpestinga ir saugu
Mano Angelas Sargas saugo mane
tarsi nepavargstanti auklė
neklaužadą vaiką
nuo manęs paties –
kad nepaklysčiau dieną
ir naktį aušros sulaukčiau
Mano Angelas Sargas pavargęs
nuo manų klaidų gausybės
jis daro viską ką galėdams
kad išgyvenčiau viena akimirka ilgiau
Labai trokšta matyti mane geresnį
Iš lenkų kalbos vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ
Kornelijus Platelis
Pakrantės
Šiek tiek jų esu regėjęs –
smėlėtą Baltijos paplūdimį,
pėduotą nuo pat vaikystės, rūsčią uolų sieną
Atlanto pakrantėje su žvejų kenotafais,
kažkur netoli Lisabonos, plačią
atoslūgio juosta Velse, plytinčią
vos ne lig pat horizonto.
Kasnakt nubundu vis kitoj
sapno bei regimybės pakrantėj,
išsigelbsčiu iš jūros, paskui
nesėkmingai bandau išsigelbėt iš kranto.
Kai vandenynas ramus, sėdžiu nukoręs kojas
nuo stačiausios uolos – potvynis jų nesiekia,
man gera jausti žemės tvirtumą.
Tačiau, kai nakčia ji ima drebėti,
banguoti it vandenynas, dusdamas bėgu
į niekieno žemės paplūdimį,
jaučiu kaip kyla vanduo
nelyginant iš po žemės,
kaip blunka sąmonės kontūrai,
kaip reikšmes ima keisti atsinešti daiktai...
Ir visada man mieliausias bus tas Palangos jūros
smėlio ruoželis,
mažyčių bangelių ir didelio lūkesčio laižomas,
kviečiantis tyliai, ramiai pasukti
į ten ar į ten, kaip vaikystėje.
2006-04
Uladzimer Arlou
Baigtinės biografijos bandymas
Gimiau Gyvatės
metais
pasak Rytų kalendoriaus
ir Stalino mirties metais
pasak kalendoriaus tarybinio,
po Mergelės ženklu,
gimdymo namuos
priešais Sofijos katedrą
Polocke;
slapčia buvau krikštytas
stačiatikių popo,
pastvėriau jį už barzdos
ir nepaleidau,
kol buvo parodytas
saldus gaidys ant lazdelės;
apsiginklavęs žvake
ir senelės siūlų kamuoliuku
nesulaukęs septynerių
leidaus ieškoti požemio perėjų,
Stepono Batõro laikais
jungusių
miesto vienuolynus ir šventóves;
nuo tõlaik
taip ir blaškausi
po užmūrytus labirintus
ieškodamas
Polocko metraščio,
šventosios Eufrosinijos kryžiaus
ir abejotinos šlovės;
mirsiu vasarą,
kai sukaks
tūkstantis metų
kūnigaikščiui Vseslavui Stebuklingajam;
būsiu palaidotas
Polocko
Šventojo Ksavero kapinėse
kaip graikų apiegų katalikas;
kai kas padės
ant šiltos žemės
rùgiagėlių puokštelę
ir tris žinomų
spalvų gvazdikus;
baltarusiškame tekste
ant paminklo
laikantis tautìnės tradicijos
bus padaryta
rašybos klaida.
Iš baltarusių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Dmitro Lazutkin
* * *
šitos štòrminės radijo bangos
šie sutrikimo skersvėjai
atvirame neapibrėžtosios
mūsų europos kieme
ir išsklaidyti to sutrikimo nejėgia nė šaltas oras
ir gerklę skauda ir maudžia
ir limfiniai savęs pakankamumo mazgai
aiškiai padidėja ypač į vakarą
kai tuščių butelių ir visokio šlamšto
kolekcininkai
atsideda alkohòliui
rengdamiesi prarasti sąmonę
prieš nužengiant angelams ar tesėtvarkos
saugotojams
kasdien mes gauname kvietimų ligoninėn
geros sąlygos prienamos kainos
kasdien mes gauname kvietimų bažnyčion
patogus laikas nemokamas automobilių stovėjimas
sakai man
kad vyrai ypačiai gražūs po trisdešimt penkerių
galbūt ir teisybė
tiktai kas iš to –
statybos baigtos
mums nerūpi panaudotos medžiagos
nėra kur mums eiti iš čia
ant mano batų smėlis
ant mano batų egiptas
ir ko jam buvo trenktis šitaip toli?
gali būt
šitaip žaidžia saulė ir vėjas
arba strateginius savo tikslus baiginėja
gali būt
atmintis tikroji
visai ne tai ką manau
ir verta skubėti
kol nieks neišjungė elektros
kol širdis nesustojo
kol jaučiu ir viena ir kita
vienodai aštriai
Iš ukrainų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Vladas Braziūnas
* * *
velnias linksmas Orfėjas dainuoja, o angelas
liūdnas
kėkštas lekia į medį, tarytum riešutmedį graikų
dar gerai, kad nors paukštis pažįstamas, jis čia
mane ir palaiko
kai jau nieko nesieks atmintis, nebegrįžtamas būsiu klajūnas
prasidėjo procesai, procesija juos vainikuos
kelio galas, paskiau atgalios kapanokis pats vienas
išsilakstė auksiniakanopiai žirgai, tik ašvienis
kasos į aptvaro vielą ir prašo praeivių paguost
o bažnyčioje giesmės, apšvieski, Aukščiausis,
tą šalį
ir mane toj šaly, atsitikusį skambinant sumai
gal dar liko keli nutolimai, grįžimai, atstumai
ligi ryto ledinės širdies, lig minutės
kada suspurdės, bet nejusi
kaip savi šito Hado, šio pragaro verias rausvi
ir mažiučiai skilveliai
Lipica–Lokevas, 2005.IX.8
Barbara Gruszka-Zych
* * *
paklodės kurias džiovindavo
kiekvieną šiltesnę dieną
kad lova kvepėtų sodu
kad vėjas nuo jo nupūstų blogus sapnus
paklodės skrenda ją neša
į kitą krantą siauroje ąžuolinėje valtyje
štai ir atėjo pavasaris
ant stiebo įtemptos skalbinių virvės
trūksta tiktai baltų burių
išlygintų į ledo plytas
spintų šaldikliuose
* * *
sėdėjome prie medinio stalo
su stavarių akimis
žiūrinčiomis į mus
iš kito pasaulio gelmių
Iš lenkų kalbos vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ
Georgij Jefremov
Stebuklingoji
Vilniuje
kur Aušros Vartai
virš Gatvės
už stiklinės Sienos
Jos nustebęs Švelnumas
kai Visatoje tapo tuščia be Mūsų
kai Mes nebegalėjom be Dievo
kai Dievui tapo nebepakeliama be Sūnaus
Jis pasibeldė pas Ją
kitaip neišėjo
ir dabar Jinai turi
visą Mūsų Širdžių Auksą
visus Sidabro Ašarų Luistùs
visus Mūsų Sielų Pãbirus
vien tik Jinai tegali Juosius apimti
vien tik Jinai temoka Juosius išsaugot
vien tik su Ja Mes nemirtingi
vien su Mumis Ji gyva
Iš rusų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Аntanas A. Jonynas
Pasienio zona
Ar dar seka mus išardyti radarai
ar stebi mūsų pėdas sniege
seniai nevalyti binoklių stiklai
ledo lytys nuo šalčio gūžiasi smėly
apie ką lekuoja per naktį
nebereikalingi tarnybiniai šunys
paneigdami kažkokį tvarumo dėsnį sušylam
atiduodami savo šilumą vienas kitam
kieti spinduliai traška ant sniego plutos
mes nespėsim į keltą kuris vėl
nugramzdins į žemyną
kodėl dabar tavo tokios mėlynos akys
ką jos išduoda kokios tai ligos spindesys
negesinkim šią naktį blyškios šviesos kambary
kai pabusiu matysiu tave užsimerkusią
besišypsančias tavo blakstienas
kur mums skubėti niekur mes nepabėgsim
visada liksim pasienio zonoj
nebijau tiksinčio laikrodžio
vis tiek mes esame laiko inkliuzai
Маryja Маrtysevič
* * *
На Беларусі Бог жыве… У. Караткевіч
В деревне Бог живёт не по углам… Й. Бродский
Kalnelis ir kelias, ir upės abudu krantai.
Kareiviškus marškinius atvežiau – še juos,
nešioki ilgai,
kadais, mano Die, toks galingas ir žilas, kursai
teikeisi jau pensinio amžiaus į Baltąją Rusią ateit.
Pastoralinis Viešpatis mano – bičių piemuo,
spiečius kaimiškų rūpesčių jo galvoj:
Jis, sukurstęs saldžiausia, ką tik gali pasvajot,
pila medų stiklainin ir avilius apiburnoja.
Viešpatie, Tu pini į kasas svogūnus
ir, lyg bučiuotumei, ant liežuvio tupdais biteles.
Leisk mums savim užsiimti, atleisk mus aistrius
kaip skoliniñkam saviem mes atleidžiam skolas.
Nacionalistui atleisk, tas šaukia: virš visa ko
Kalba, ir slopsta prieš jį aikščių tavų šurmulys:
jis užgimė čia ir toksai, ir, žiūrėk, visi mes už jo
užkibome, nors nebesirenkam jau daugiau
kaip po tris.
Feministei atleisk, ji sako: vyrai visi
ožiai, ir su dangum konkuruoja kojinių
žydrumu.
Atleisk jai, nors, gali būt, ne kitokia ir aš pati:
patriarchalinis Viešpat, ant savo kvailės nerūstauk.
Antiglobalistui atleisk, iš vaiko rankos jisai
išmuša kolos skardinę, mėsainį, nespėtą apžiot.
Visiems mums atleisk: tai jau ne amžinai,
tai tik pora akimirkų lig karo pradžios.
Iš baltarusių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Оleg Kocarev
Kasdienybė miestiečių, labai subtiliai įsitaisiusių
Kaip groja rojalis?
Lango stiklas vos tesuvirpa,
Vos vos, ir tai įsiklausius,
O už stiklo dūluoja figūros.
Trečias aukštas,
Metų pats vidurys,
Todėl ir viršuj, ir žemai
Liejasi žalias klevų chaosas.
Kieme už kreminio
Aptvaro
Vaikšto vyras mėlynom kelnėm
Ir spjaudosi žemėn duona,
Kreivai prasišiepė plytų siena,
Raudona, įjuodus,
Su vienu vieninteliu langeliu:
Virtuvės šeštajam aukšte.
Mergaitė su smuiku eina per kiemą,
Mergaitė bijosi vyro,
Mergaitė nubėga, o vyras mėlynom kelnėm
Leidžiasi pãskui, nepaveja,
Rojalis pakyla per pustonį
Aukščiau, nei reikėjo,
Bet niekam šitai nė motais, tik akimirką krusteli
Kairiojo žando raumuo.
Taip ir pažinsi idealią visuomenę
Ar bent idealų kvartalą:
Iš viršaus muzika,
Po kojomis trupiniai,
Kažkas mazgo mergautinius siūlus,
O iš tolimos šeštojo aukšto virtuvės
Krinta šampano butelis,
Krinta,
Krinta –
Ir nesudūžta.
Iš ukrainų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Andrej Chadanovič
* * *
šliaužia švieson iš vazono gėlių nepažįstamų vijos
žalumõs vis daugiau – daugiau nei ant dolerio
žemės sputnikas keliauninkė saulelė be bilieto
suka ratą dangum ir ant akinių tavo sustoja
peteliškė ant delno širdis be dopingo trankos
liemeniu rangosi vikšras atakon šliaužte
ir lig žalio trypsėjimo pavasaris žemę išrengia
ir pasaulio nuogintelė bamba dega smalsa
Iš baltarusių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3105&kas=straipsnis&st_id=9211
Marts Pujāts
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
* * *
šiltas drėgnas rankšluostis tau apie šonus kaip aš kaip visados tik pro grotas pamatau kaip tu į estrados grotas pasiremi tada atodrėkis ir viskam tirpstant atitirpsta estrados ir plaukia tu užplauki ant estrados lyties ir aistringai stovi nes tu esi iš dainos o aš pirštinėlės šunytis grotų įsikabinęs tada išsigąsti ir įlipi medin ir išsigąsti ir daugiau nebenori žemyn kaip katė nenori žemyn iš medžio bešakio kaip katė nenori žemyn iš medžio su dviem viršūnėm ir tu šoki rankšluostin
Literatūra ir menas. – 2000. – Spalio 6. – P. 5;
Klaipėda. – 2001. – Vasario 14. – P. 5. – Literatūros priedas Gintaro lašai.
Bernard Noël
Naktys yra didelės
Vlado Braziūno eilėraščių knyga prancūziškai „Grandes sont les nuits“ buvo pristatyta kovo 12 d. ypač poetinėje aplinkoje – „Lėlės“ teatro Mažojoje salėje – nedidelėje skliautuotoje erdvėje. Savo eilėraščius V. Braziūnas skaitė pritariant bardui Domantui Razauskui bei multiinstrumentalistui Sauliui Petreikiui. Vertimų paskaitė aktorė Caroline Paliulis. Rinkinį plačiau aptarė literatūrologas Kęstutis Nastopka. Pasak jo, V. Braziūnas viso labo trečiasis lietuvių poetas, kurio eilėraščiai prancūziškai išleisti atskira knyga. (Pirmieji du – Juozas Tysliava ir Marcelijus Martinaitis.) Rinkinyje – 39 eilėraščiai.
Skelbiame vieno žymiausių šiuolaikinių prancūzų poetų, praeitais metais viešėjusio Poezijos pavasario festivalyje, Bernard’o Noëlio mintis apie šią V. Braziūno knygą.
B. J.
Braziūnas, Vladas. GRANDES SONT LES NUITS / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L’Harmattan, 2007.
Yra kalbų, kurios, buvusios nužudytos, prisikelia. Tokia yra lietuvių kalba, kurią carai buvo uždraudę, kad nutildytų maištingą tautą. Tad nelabai ką žinome apie tą buvusią kalbą, jos pasipriešinimą, jos literatūrą, nors nuo šiol ji yra „mūsų“ Europos dalis. Todėl Vlado Braziūno, šiandien ryškiai atstovaujančio lietuvių kalbos minčiai ir vaizduotei teikiamoms galimybėms, knygos pasirodymas prancūzų kalba yra, be abejo, didelis įvykis. Tuo pačiu tai proga susipažinti su Harmattano (Éditions de l’Harmattan) kolekcija „Levée d’ancre“ („Inkaro pakėlimas“), kuriai vadovauja Gérard’as Augustinas ir Michelis Cassiras. Jie labai nesigarsindami jau išleido dvidešimt penkias graikų, arabų, ispanų, kinų, indų poetų, kuriuos dar turėsime atrasti, knygas.
Vlado Braziūno knyga „Naktys yra didelės“ – tai antologija, sudaryta iš trijų rinkinių: „Būtasis nebaigtinis“, „Vakar yra rytoj“ ir titulinės knygos. Garsinis pavidalas, žinoma, yra prarastas: jis neišverčiamas, bet dėl ritmo kaitos, sutirštinimų ir pagreitinimų, kuriuos vertėjai sugebėjo išsaugoti, muzika vis dar virpa anapus teksto. Šiurkštokas nelygių skiemenų girgždesys ir elipsės paryškina kultūrinio paveldo klodus, kurie aiškiai išliko eilučių moduliacijose, niuansuose ir ritme. Bendra intonacija lyrinė, tačiau vienodai tekanti, nedeklaratyvi, kaskart išsauganti tikrumą ir tikslumą. Visa tai leidžia sukurti įtampą tarp jausmo ir minties, kai vienas nuspalvina kitą arba kartais perplėšia, palikdami atvirą žaizdą, nes šiandien būtent šitaip suvokiamas pasaulis.
Gamta tebėra ne kaip dekoracija, o kaip materija, nuo kurios atsiskiria žodžiai: jie yra tikros ano laiko nuoskilos – šienas, šakos, akmenukai, dulkės, fontanas, žiedlapiai... Visi šie žodžiai nupoetinti, nes laikomi žaliava be jokių referencijų. Tokiu būdu ryžtingai nutolstama nuo tradicinio poetinio pasaulėvaizdžio, nors iš pirmo žvilgsnio išsaugoma jo kalba. Iš čia kyla natūralus keistumas, kai naudojamasi tuo, kas žinoma, sugestijuojant nežinomą, ir kuris apvalo žodyną nuo bet kokių poetinių stereotipų. Vertėjai vykusiai perteikia tokį pasirinkimą, teikdami pirmenybę prasmės pertrūkiams, staigiems nuokrypiams. Iš to kylantis ritmas kaitaliojasi su netikėtomis asociacijomis ir prasmės perkėlimais, kurie kartu su lanksčiomis jungtimis išjudina ramią eilutės slinktį.
Trumpi eilėraščiai dažniausiai prasideda familiaria intonacija, kurią beveik tuoj pat pertraukia priešingos reikšmės vaizdas arba žodis. Jokio perėjimo nuo vieno vaizdo prie kito, pavyzdžiui: „Vilniuje naktį sniegas“, o kita eilutė – „už vasaros klaidas“. Toks netikėtas sugretinimas paaštrina dėmesį, ragina skaityti keletą kartų, susitelkiant ties žodžiu, jo prasminiu krūviu, jo skambesiu, trumpai tariant, tuo, kas sudaro eilėraščio medžiagą ir sukuria pabaigos įspūdžio figūrą. Santūrus ir kuklus toks žodžių parinkimas, toks polėkio sutirštinimas, užuot jam pasidavus, tuo pat metu ir skaitytojui suteikia už entuziazmą tvaresnių emocijų.
Kaip būdinga daliai šiuolaikinės poezijos, Vladas Braziūnas, be abejo, priešiškas „poetiškumui“. Bet šis priešiškumas reiškia ne tiek įtaką, kiek šiuo metu visose kalbose iškilusią problemą. Reikšmingas faktas, kad originali lietuviška kūryba užmezga tiesioginį ryšį su šiaip ar taip „užsienietiška“ patirtimi.
Iš prancūzų kalbos vertė GENOVAITĖ DRUČKUTĖ
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3182&kas=straipsnis&st...
Literatūra ir menas. – 2008. – Kovo 21. – P. 5. – (Knygos).
Inese Zandere
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
Vilniaus traukinys
išvežta naktis kelio aklame vingy aš įtariu savo gyvenimą kad šis trokšta pabėgt iš manęs palikti vieną vietoje iš kurios neregėt praeities ateities vientulystės didingos prasmės tik kurčnebylė leišių mergaitė užmigus ant kupė lentynos ir tamsa ir aš verkiu iš baimės tyliai tarsi galėčiau sudrumsti kurčnebylės miegą tiesiog verkiu ašarom jos bėga iš akių ir šluostau akis rankom ir nubėga pro pirštus ašarų laikrodžio mažieji vienodieji mirksniai ir vienodi abejingi įsismelkia kelio tamson lyg kad to nebūtų buvę verkdama pamirštu kad verkiu važiuodama pamirštu kad važiuoju gyvendama pamirštu kad gyvenu pamiršdama pamirštu pamiršti kol pamatau tave už vingio tokį artimą liūdną ir sutrikusį lyg kad tu būtum sugrįžęs pakelt ko prarasta ir būčiau tenai taip pat aš bandau prisimint bet prisimenu tiktai Vilnių ir jaučiu kaip sunku traukt tavo sielą žvaigždžių skersuojančiam grįžului plynu padangių keliu daug lengviau man būtų traukt tavo nuodėmingą kūną visą amžių žemės pravėžom ir bejėgį palikt kokioj bevardėj vietoj kur niekad nesustoja Vilniaus traukinys ar palikt traukiny visada visada kely tarp vakarų rytų tarp žodžių ką tu dar rašai ir aš kad aš jų daugiau nerašyčiau bet visa nėra net antraip nei manyta visa yra kitaip sutraukytos citatos susimaizgo popieriaus skutai pilkame sausvėjy ir svarbiau dabar atrodo ko nenorėjom o ne ko nesuspėjom pasileidžia rankos ir akys leidžia langui spindėt naktis prošal traukinio gausmas sulūžta į iešmą stulpus ir vielas bėgiai šakojas bildėdami miesto nuojautoj ją nuo saulėtekio beskiria vien tik kylantis rūkas paskutinė malda be žodžio prasmės ir tikslo tik sklystanti vilties sutelktis pamiškėj gangreit toje vietoj kur prasideda tikrovė: – gal Vilniaus daugiau nebėr gal naktį jisai pakilo aukštojon rugpjūčio padangėn Vilnius mano nepakeliamoji našta kurią tu pakėlei lengvai kaip baltą akmenėlį nuo tamsos kelio – tačiau traukinys atsitrenkia į Vilnių skausmas raudona saulė ir kurčnebylės leišių mergaitės miegūstų akių gilumoj mano gyvenimas iš kurio man darsyk nepasisekė pabėgti
1995 metų liepos 30–31
Literatūra ir menas. – 1996. – Rugpjūčio 3. – P. 2. – Vertėjo žodis. – Iliustr.: Vlado Braziūno nuotr.: Rygos senamiestyje 1987-ųjų liepą, kai būrelis jaunų rašytojų mokėmės latvių kalbos. Iš kairės: Dainius Razauskas (dainius), kalbininkas, mūsų mokytojas Pėteris Vanagas, Vaidotas Daunys ir Uldis Bėrzinis.
Pēters Brūveris
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
* * *
tuščiam kambary prie tuščio stalo susėsti ir daugiau nieko. už lango vėjas lanksto baltas akacijas bet negirdom be skubos be raudos tada nebyliai ima lynoti lietus nebyliai ir sulėtintai čia tylu ir ūku dvi rankos ant tuščio stalo dvi akys prikaltos prie lango kryžiaus ir viena širdis pralaimėjusi
Literatūra ir menas. – 2000. – Lapkričio 17. – P. 4.
Māris Čaklais
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
Pilkasidabriam bokšte
Pilkasidabriam bokšte
laikrodis valandas skaito.
Tiek daug jau? Nejaugi?
Ding dong dongo.
Lygiai penkios sekundės lig gongo
sušlama sparnas.
Varnos.
Kur taip, sesytės, jodomos?
Išgąsčio laikrodis dirba.
Keičias metų laikai ir drapanos,
bet kas savaitę bokšte
senas varpininkas
užtraukia laikrodį.
Kas užtraukia varnas?
Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 23. – P. 5.
Māris Čaklais
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
<br/>Vienišas dviratininkas
Vienišas dviratininkas per popietę pro nupjautą lauką ir šieno kaugelę vienišas dviratininkas pro vienišą medį vidulauky krūmų ir nepjautų vingiorykščių fone vienišas dviratininkas šuva pamatęs dviratininką pradeda lot šuva taigi dar vienišesnis bet neloja į šieno kaugę šuva taigi vienišesnis dar ir už dviratininką bet visi jie teikia man džiaugsmą vienišas dviratininkas vienišas šuva vienišas medis Taigi tu dar vienišesnis? Sako kažkieno balsas Taigi šitas Kažkas vienišesnis yra už visus?
Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 23. – P. 5.
Māris Čaklais
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
<br/>Vakaras, rūkas
Vakaras, rūkas, šešėliai ant tilto. Nebylus judesys medžių pavėsy. Mįslingas pasislinkimas. Įkyrus amžinybės siužetas. Hamletas kenčia, ko jam kankintis, Ofelija – savo devinto aukšto vienutėj, ir žvaigždėms šiandien šiokiadienis. Tiktai riksmas. Bet gali būt, kad apsimetė, Galbūt paties dejonė. Gali būti, kad vėjas. Dekoracijos lieka tos pačios. Vakaras, rūkas, žmogus ant tilto. Užspringęs savo kraujais.
Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 23. – P. 5.
Knuts Skujenieks
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
<br/>* * *
pačioje eglės viršūnėj varnėnas vaidina betliejaus žvaigždę ir gieda hallelujah black is beatiful pašakėm kikiliai zylės žvirbliai ir kitokie papuošalai šalia eglėj tupi varna mini motiną jos motiną ir visą mano namų knygą žiū tokios tad mums tos balandžio kalėdos kitur gal jos vadinamos velykomis?
2003
Literatūra ir menas. – 2004. – Spalio 1. – P. 19.
Pēters Brūveris
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
<br/>* * *
tu skruzdėlės žiūrėk kur tavo delnu mina
ir nežinai ar leisti jai ar nukratyti
pakyla saulė ir lanku žemyn nuslysta
tu skruzdėlės žiūrėk kur tavo delnu mina
taip dienos mėnesiai ir metai metais mainos
ar skubintis įrodyti ar tyliai žvelgti
kaip viską vietoje palikt ateina Dievas
ir kvepia palubėj baltoj vingiorykštės už sijos
Literatūra ir menas. – 2000. – Lapkričio 17. – P. 4.
