Vladas Braziūnas

– Šito man neprimink, – sako mylimoji ir trinksi metų laikui per slidžiu bateliu į ledą, o kituose prisiminimuos sau sklendžia palaiminga it plaukikas po banga ar kamanė po alyvų kūmu. taip ir gyvena atmintis: žiū: va cerkvė gėlėm užėjo, o va jos auga tiesiai iš barščių, iš alyvų lėkštėse valgyklos, kuri be iškabos, o va kalnas ūmai apsitaisė ledu ir tiltas taip apledėjo, kad nebeveikia stabdžiai. bet ne ilgai visàd atminčiai viskas rūpi, dosni jinai, jai negaila. trinkt – pasipylė gėlės nuo cerkvės, sutirpo ledas miško takely ir viską nusipurtė kalendoriaus skaičius. atjaunėjus, gaivi – vis naujų laukia nuotykių, vis trokšta ir vėl įsisupti į plačią ir margą atminties suknią.