Vladas Braziūnas

Laisvė – kaip lengvas alkis, Laisvė – kaip geras apetitas! Kaip kad išeini iš namų, O tavo kišenėj virta bulvė, Užeini su ją į parką, Sviedi toli aukštyn Ir, kol ji skrieja, Negirdi nieko pasauly. Kaip kad eini puria takelio Uodega kalnuose virš jūros Dviese Ir dainuoji. Kaip kad tiesiog negali Įjungt raumenų, Kad atsikeltum Ir ką nors nuveiktum, Kaip grauži sau uodegą Tarp rusvų spyglių. Kaip kad taip sunku Įsiklausyti į tylą, Kaip visiškai nėr jėgų Atlaikyt Iš aukštai Griaudžiant. Bet vis tiek kažkodėl nenoriu Jos atiduoti Net už krūvą spalio Kiemsargių sukrautų lapų, Net už kaštonus ir giles, Net už draugystę, Net kai stiklinė stotelė, Kur slepiuos nuo liūties, Panaikinta. Tik į viena Kartais norėčiau ją išmaityti – Į batų taisymo kvapą, Bene gardžiausią pasaulyje kvapą, Spyruokliškai tįstantį ir minkštai Tarytum gardžiausia pasauly kalba.

žemė per plonus padus perduoda savo šaltį savo žvalumą nejudrią aistrą dideli juodi langai su mažom raudonom ugnelėm žemės ratilai klaidžioja saldžiom trajektorijom akmenėlis kiekvienas ant kurio tiktai stojies ieško naujų pusiausvyrų o įsimylėjusi moteris apverčia bokalą ir vyras žiūri į ją taip linksmai kad ji nepatikės niekada niekada niekada riebi ištepliota dėmė ant kontinento žemėlapio gražiausia pasauly šalis

– Šito man neprimink, – sako mylimoji ir trinksi metų laikui per slidžiu bateliu į ledą, o kituose prisiminimuos sau sklendžia palaiminga it plaukikas po banga ar kamanė po alyvų kūmu. taip ir gyvena atmintis: žiū: va cerkvė gėlėm užėjo, o va jos auga tiesiai iš barščių, iš alyvų lėkštėse valgyklos, kuri be iškabos, o va kalnas ūmai apsitaisė ledu ir tiltas taip apledėjo, kad nebeveikia stabdžiai. bet ne ilgai visàd atminčiai viskas rūpi, dosni jinai, jai negaila. trinkt – pasipylė gėlės nuo cerkvės, sutirpo ledas miško takely ir viską nusipurtė kalendoriaus skaičius. atjaunėjus, gaivi – vis naujų laukia nuotykių, vis trokšta ir vėl įsisupti į plačią ir margą atminties suknią.

Emocijos aštrėja, Rūdžių mažiau belieka Kontaktuos, Kada transportas vakarop įminga Nelyg kamanė žiemai, Ir štai tu stovi tuščioje trasoj Betoninėj, Na, pavyzdžiui, palei Prilukų kryžkelę, Ir ima lėkt sekundės taip veržliai, Kad įvairių žolių kvapus jau atskiri, Bet randasi vairuotojas, kuris Tave išgelbės, Įsibėgėjęs lig šimtas trisdešimt dviejų, Paleis vairą Ir tartum duona nirs į vakaro ištirpusį aliejų, Tai vesk, šventasis Mikalojau, nepaleisk, Sidru vaišinkis savo pakelės žolių sidabro! Iš po debesio saulė nusės Ir nuplikys jau paskutinįsyk Aliejum dangų, Ir saulę vejas debesys – ir paveja, Ir vaikotės jūs debesis – ir pavejat, Už jūsų kregždės skrenda – ir pasiveja, Ir estafetėj viena kitą keičia, Ir vėlei įmingi, Nes jos neatneša gerų nei negerų naujienų – Tiesiog čia jų Vakaro Olimpiada Virš keleto kairiojo kranto provincijų.

Kaip groja rojalis? Lango stiklas vos tesuvirpa, Vos vos, ir tai įsiklausius, O už stiklo dūluoja figūros. Trečias aukštas, Metų pats vidurys, Todėl ir viršuj, ir žemai Liejasi žalias klevų chaosas. Kieme už kreminio Aptvaro Vaikšto vyras mėlynom kelnėm Ir spjaudosi žemėn duona, Kreivai prasišiepė plytų siena, Raudona, įjuodus, Su vienu vieninteliu langeliu: Virtuvės šeštajam aukšte. Mergaitė su smuiku eina per kiemą, Mergaitė bijosi vyro, Mergaitė nubėga, o vyras mėlynom kelnėm Leidžiasi pãskui, nepaveja, Rojalis pakyla per pustonį Aukščiau nei reikėjo, Bet niekam šitai nė motais, tik akimirką krusteli Kairiojo žando raumuo. Taip ir pažinsi idealią visuomenę Ar bent idealų kvartalą: Iš viršaus muzika, Po kojomis trupiniai, Kažkas mazgo mergautinius siūlus, O iš tolimos šeštojo aukšto virtuvės Krinta šampano butelis, Krinta, Krinta – Ir nesudūžta.