Vladas Braziūnas

Laisvė – kaip lengvas alkis, Laisvė – kaip geras apetitas! Kaip kad išeini iš namų, O tavo kišenėj virta bulvė, Užeini su ją į parką, Sviedi toli aukštyn Ir, kol ji skrieja, Negirdi nieko pasauly. Kaip kad eini puria takelio Uodega kalnuose virš jūros Dviese Ir dainuoji. Kaip kad tiesiog negali Įjungt raumenų, Kad atsikeltum Ir ką nors nuveiktum, Kaip grauži sau uodegą Tarp rusvų spyglių. Kaip kad taip sunku Įsiklausyti į tylą, Kaip visiškai nėr jėgų Atlaikyt Iš aukštai Griaudžiant. Bet vis tiek kažkodėl nenoriu Jos atiduoti Net už krūvą spalio Kiemsargių sukrautų lapų, Net už kaštonus ir giles, Net už draugystę, Net kai stiklinė stotelė, Kur slepiuos nuo liūties, Panaikinta. Tik į viena Kartais norėčiau ją išmaityti – Į batų taisymo kvapą, Bene gardžiausią pasaulyje kvapą, Spyruokliškai tįstantį ir minkštai Tarytum gardžiausia pasauly kalba.