broliai vėjai
tame krašte, kur vėjas gano mirusių kaimynų kaimenes
dūdelės kaulų ir žilvičių švyti užpustytos šimtaakio sniego
pagiryje po kalnu didelis akmuo, sunkus kaip miegas
ir didelis po akmeniu žmogus ar velnio žmuo išverstakailis
matyti visa, kas praslydo pro akis, kas buvo čia nematoma
kas išsilydė šviesoje, ką užkedeno tamsumos
maža balta avytė, trys kalytės amsinčios
kimiu balsu, belytės padarėlės, užsispyrusios, vis tampo mus
po tyrų pievas, pavadėliai žvilgūs, ilgi ir žvangūs, ir aklasis žvalgas
patenka į tą pačią saldžią pasalą
kur vėjas ganė mirusių kaimynų pasakas
už kalno geležies, už žalvarinių vartų Tartaro armens išalkus
nuo šalto delno rupūžėlė žvalgos, ir vėjas bačkoje lankais apkaltas
pradžia kalta: gyveno kartą vėjai...
...jie buvo broliai, – tęsinys nekaltas
Львiв, 2009.IX.8–10
Poezijos pavasaris / sudarytoja Erika Drungytė. – Vilnius: Vaga, 2011. – P. 80;
Braziūnas, Vladas. fontes amoris. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – P. 36.