broliai vėjai

tame krašte, kur vėjas gano mirusių kaimynų kaimenes dūdelės kaulų ir žilvičių švyti užpustytos šimtaakio sniego pagiryje po kalnu didelis akmuo, sunkus kaip miegas ir didelis po akmeniu žmogus ar velnio žmuo išverstakailis matyti visa, kas praslydo pro akis, kas buvo čia nematoma kas išsilydė šviesoje, ką užkedeno tamsumos maža balta avytė, trys kalytės amsinčios kimiu balsu, belytės padarėlės, užsispyrusios, vis tampo mus po tyrų pievas, pavadėliai žvilgūs, ilgi ir žvangūs, ir aklasis žvalgas patenka į tą pačią saldžią pasalą kur vėjas ganė mirusių kaimynų pasakas už kalno geležies, už žalvarinių vartų Tartaro armens išalkus nuo šalto delno rupūžėlė žvalgos, ir vėjas bačkoje lankais apkaltas pradžia kalta: gyveno kartą vėjai... ...jie buvo broliai, – tęsinys nekaltas

Львiв, 2009.IX.8–10

Poezijos pavasaris / sudarytoja Erika Drungytė. – Vilnius: Vaga, 2011. – P. 80;
Braziūnas, Vladas. fontes amoris. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – P. 36.