Vladas Braziūnas

Ko gera, Tave dar galėčiau išvysti, Jei bent kiek pabėgėčiau žemyn bevarde gatvele, Besirangančia ligi pat turgaus aikštės, Kur bruzda pinigų keitėjai, balandžių pardavėjai, Moterys, kvepiančios namais, Ateis su pilnais kibirais man priešpriešiais, Aštrūs jų žvilgsniai suskvarbys mane tarsi akmenį, Baiminuos. Tada priėjai prie manęs, gulėjau smėly, Išdegintam ir tuščiame, vien tiktai ašaros Prasigraužė takelį per dulkes arčiau prie šulinio, šičia vienintelio šulinio, Jo vandens pasisemti man buvo užginta, svetimai, nuodėmingai, Santuokos laužytojai, vyrų mainytojai, žvilgsnių pardavėjai. Tavo akys buvo didesnės nei versmės, nei žvaigždės, Kai priėjęs sakei – nebijok, paduoki man atsigerti, Kai gersi šį vandenį, trokši kaskart vis labiau, Tau duosiu drėgmės, nuo kurios netroškins niekados. Neišdrįsau rankos ištiesti, žodžiai tavieji Šniokštė manim kaip krioklys, Liejosi per pečius, prilipo drapanos prie krūtų, Stėvėjau priešais tave užmiršusi gėdą. Ko gera, tave dar galėjau išvysti, Bet jau sužydėjo prie šulinio krūmas erškėčių, Moterys eina su naščiais pilnais žemyn bevarde gatvele, Žiūri manęspi nustebusios, šnabždasi, apkalbinėja, Rytas nužudo vìsa, ką vakaras gimdo. Tavo sandalo raištelis dulkėse susirangęs Visai kaip gyvatė.