Vladas Braziūnas

Iš eilėraščio buvo draugelis toksai, iš nebaigto rašyti ir niekur neskelbto. Jį sumanė poetas, pats garsiausias kadais, nusivylęs, pasenęs, tarytum gyvenęs būt veltui. Įsispraudęs į džinsus su skyle aukščiau kelio, jo madingas ir šiltas megztinis, dar megztas mamos. Tik jo batai abu jau visai be raištelių, apie juos tam vienišiui nebuvo kada nė galvot. Mūsų draugas ankstyvąjį rudenį mėgo, pasėdėti kavinėj, kai niekas nerūko tenai, trisdešimt aštuntuoju pasivažinėti ir mergaitę, į atmintį kritusią taip nelauktai. Atsisėdo ji priešais ir taip pro vokus pažiūrėjo, kad jau nieko neliko tam troleibuse, vien tik ji. Ir ieškojo jis žodžių prašnekti, bet nieko iš to neišėjo, vien eilėrašty ryžtis ką nors padaryt jis galėjo, ir tik. Rùgiagėlių puokštelę ji rankose laikė, ir jau vaikis ketino paklaust: „Nepažįstama, kas tu esi?“ O poetui tai pagirios, patalas visas apkreiktas, ir nė lašo sveikatos toliau ką rašyt. Ir viskas staiga nutrūksta, puokštelė vysta, o paskiau vėl ankstyvas ruduo ir kavinė šiaip pasėdėti... Ir vaikinas suprato: „Ratais gyvenimas suka vis slysdamas ir pasikalbėt su mergaite nebus jau kada – niekad. Rytą prabudęs – na ką, rankas ir akis prasiplauki. Va mano pusryčiai. Išeiti reikia aštuntą. Va mano galinė stotelė, kur troleibuso vis laukiu, ir trisdešimt aštuntasis va atidunda. Žingsniuot ir nepaisyt, kad telkšo po kojom balos...“ Ūmai pastebėjo: mergaitė jam šypsosi. Paskiau klausia: „O kas tavo raišteliams? Spalvotų gal nori? Tau turėtų patikti“. Tas vienišius poetas atrado palėpėj eilėraštį, manėsi jį sunaikìnęs, iš tikro buvo paslėpęs. Ir, peržiūrėjęs tą rašliavą, netikėtai baigė rimuoti, kas buvo seniai pradėta. Ir tapo poetas šaunus, atgijo vidus ir išorė, ir kritikas nemodernus pradėjo jį girti ir popinti. Žmona ir meilužė, ir mūza sugrįžo pas jį ir jau visam laikui pavirto į vieną moterį. Vaikinas tarė merginai: „Ruduo man patinka, lietus ir kai gatvėse lapus ima pleškinti, važiuoti trisdešimt aštuntajam trinksint su tavimi, iškart man įkritusia į atmintį“.