Vladas Braziūnas
į dantiraštį
patraukė ant Stalo kalno. Kartu ėjo daugybė žmonių,
gal net gerai nežinodami, kur ir kodėl eina,
bet pasitikėdami, kad kryptis teisinga...
Saulė Matulevičienė
(Liaudies kultūra, 2014, Nr. 2)
kalnai drebėjo ir kalvos
verpė́jo lyg didelės širdys
po kriūtim blaškėsi upės
užgriūtos aštrių akmenų
tryško ir veržėsi linkui
dvidančio urartų kalno
leidosi jan balandė
su votais ir su maldom:
minimas kalbomis
mūsų kalvãrijų ratais
atverpki mūsų kaltes
mūsu Tēvs, kas esi debesīs
po tylos paparčiu tavo skruostą
gaisuojantį glostau nuščiuvęs
armėniškai patekant mėnesiui
plečiantis metams ir dylant
dienai, minant Verpėjai
minant ratelio pakóją
tuščias aukojimų stalas
tu čia ir tėvas, ir motina
verpėja ir atverpėjas
artėji prie Stalo kalno
Achpato vienuolynas–Fabijoniškės, 2012.X.22–2013.II.26
Santara. – 2013. – Žiema. – Nr. 100. – P. 36;
Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 12–13;
Šeimininkė. – 2016. – Kovo 25–31. – Nr. 12. – P. 13. – (Poezijos svetainė). – Prieiga internetu (žiūrėta 2016.III.27): http://ukininkopatarejas.lt/leidinys/seimininke-nr-12-2016-m-kovo-25-31-d/