Vladas Braziūnas

tik vieną kartą, visados tik vieną liga kaip skrydis Bosnijon per Vieną kaip trečio atkričio pirmiena Araratas kai valdo ãpačios, o aš apãčių vadas trečios kartos dinastinis pamėnas ir ką tos aplinkybės, kas iš jų sukibus su silpnu pamišimu didybė plečias, veidrodėja sienos kadais jose spindėjau tik aš vienas variau ašvienių Dievą iš namų sudiev, sakiau, ir būk su savimi abu labu: kai duodu – Tu imi kai piktžodžiauju, Tu neatsakai žinau, gudrauji, kvaileliu laikai abu labu, tai neatskiriami skirties taip skirta ar likimo likta kažko įvykta ar kažkur tik vykta net įkertu, ką mykia jaunas bosnis ką senas bosnis jam nepritariamai kosti aš širdį tau, o tu man kokčią lygtį prie šio šaltinio liksi ar sugrįši nuo šiol mergaitės, tingios ir krūtingos tau dìngosis visai kitam paryžiuj kur vándens plyti vangiai, ir didingai virš tvano stūkso žilas Araratas vadinas, sąmonė apsuko ratą tavan vyzdin it pinigėlis leidos pastėręs mano veidas, vaizdas, eidos išeiti metas