Vladas Braziūnas
sonetas, atsilikęs nuo vainiko
be paso, be tėvų, gimimo vietos
o gali būt – nebuvęs net pradėtas
gal tik per sapną sąmonėn įniko
kaip nuojauta – nelauktas ir ūmus
lyg motina pašauktų į namus
kai paskutinę rytmečio akimirką
prisimeni – mirties akivalką
pasaulis temsta motinos vardu
pasaulis paskutinį žodį gargia
ir tu jau nebe tu, soneto verge
dabar pasaulis mėto jus abu
dabar nebepaliekate pėdų
dabar tik lietūs – bet ne jus apverkia
Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29–VII.13
Braziūnas, Vladas. suopiai gręžia dangų: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 30.