Vladas Braziūnas

sonetas, atsilikęs nuo vainiko be paso, be tėvų, gimimo vietos o gali būt – nebuvęs net pradėtas gal tik per sapną sąmonėn įniko kaip nuojauta – nelauktas ir ūmus lyg motina pašauktų į namus kai paskutinę rytmečio akimirką prisimeni – mirties akivalką pasaulis temsta motinos vardu pasaulis paskutinį žodį gargia ir tu jau nebe tu, soneto verge dabar pasaulis mėto jus abu dabar nebepaliekate pėdų dabar tik lietūs – bet ne jus apverkia