Vladas Braziūnas



* * *

už brolį vėją, už orą ir debesį už giedrą ir už visokį orą už tai, kad stebini už tai, kad moku dar stebėtis ir vis tebenoriu už tai, kad kūnui kliūnant pakanka kas po ranka už tai, kad sielai senkant pakanka kas po akim ūžt tai ūžt, kol daina užkims paskiau tik žiopčiot ir gaudyti orą, kol gyvas paskiau tik plikas nevykęs ligos motyvas tik ìlgos pilkos gyvatės blykštančios žodžių vijos tik ilgos šauktinio prieblandos be aitvaro, žiburio, vakaro be žibesio uodegõs pūstos be žybsinčios žvaigždės be šnekos, kad visados, kur du stos pavasaris, ruduo erškėtės oras toli girgždės gervių trikampiai trimituos už kalvos, vos vos begirdėt tyla iš miglos, migla iš tylos iš pilkos dienos valandos pagaliau naktis, rytas ir aš, mirties atrytas

Birštonas (Tulpės sanatorija, 320 kamb.), 2004.I.11

Santara. – 2012. – Žiema. – P. 23;
Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 40–41;
Krantai. – 2014. – Nr. 1. – P. 34. – Prieiga internetu (žiūrėta 2015.IV.3): http://www.kranturedakcija.lt/app/webroot/files/Krantai-2014-1-34-37-Braziunas.pdf