Vladas Braziūnas

laiku neišmokytą amato, žemės darbų lig akių, dainos besiklausančio žodžio, – tėve sutemęs sudrausk mane brinksta blankus debesinas, kryžiuojas kryžių šešėliai, susišneka gimines lanko, pasisvečiuoja lig išnaktų angelas laimina plaštaka, kulkos per užpernai karą kliudyta, pripluka dulkę prie slenksčio, duris atidaro berankis, vaikeli, gulk ne pasieny ne katės pieni, negulk prie krašto ant Dievo rašto, lig dienai pačiam vidury, alaus kubily, aš tau mūsų žodžius ir sakysiu, tavasis tik nerašyk, lengva išeit iš rašto, sunku besugrįžt, lyg iš stiklo staktos, alkūnės, kaip šeivos būna kojelės kad kreivos, kai prisilaksto prisibėgioja, pilk selyklojus kiaulviedrin, kaisk naują alų ir kraują pildyk