Vladas Braziūnas

likimo beproti tu vėl neramus, neramus tas noras dainuoti pavasariu alpstančią vyšnią sugrįžk atsiminęs, iš delno maitindavai lauką balti vabalėliai artojai su žylančiom žagrėm dausas į giesmes nulydėjo, žvaigždė papartinė, purpleli, nemiega naktis, ant krūtinės sudėk Paukščių Tako akis nespėjantys paskui dausas fosforiniai dangaus unguriai trankysis, kuštėsis, į žiedus ir varpas kalbės tavo delno dausų aitvarai, vien medūzų bajoriškas kraujas mėlynas angele vyzdžio, sparnais atplasnok į šią naktį, nedūzgia žiemos avily amžinasis senelės ratelis pirštinių raštai apkarto į kumštį, į grumstą pasėk mane žeme senoliškos saulės