Vladas Braziūnas

likimo beproti tu vėl neramus, neramus tas noras dainuoti pavasariu alpstančią vyšnią sugrįžk atsiminęs, iš delno maitindavai lauką balti vabalėliai artojai su žylančiom žagrėm dausas į giesmes nulydėjo, žvaigždė papartinė, purpleli, nemiega naktis, ant krūtinės sudėk Paukščių Tako akis nespėjantys paskui dausas fosforiniai dangaus unguriai trankysis, kuštėsis, į žiedus ir varpas kalbės tavo delno dausų aitvarai, vien medūzų bajoriškas kraujas mėlynas angele vyzdžio, sparnais atplasnok į šią naktį, nedūzgia žiemos avily amžinasis senelės ratelis pirštinių raštai apkarto į kumštį, į grumstą pasėk mane žeme senoliškos saulės

Kai skaičiuosit balsus už teisybę, įrašykit ir tuos šimtus tūkstančių, kurių perskeltas kaukoles plauna vandenynas iš amžino pašalo, ir gyvuosius, kurių jokie žodžiai, joks gyvenimas nebeatšildys.

Mes grojam viešam orkestre, dirigentas aistringai mojuoja iš specfondinių penklinių. Publika sėdi ir dėmis, užsirašo kiekvieną garsą – viešai, kovingai, aštriai. Prie kiekvieno sėdi redaktorius ir skatina.

Mes žinome, kad jūs žinote, kas žino! Todėl prisipažinkite, jog žinote, kad žinome, kas žino. Palengvins kaltę, jeigu pasakysit, kas žino, kad mes žinome, kad žinote.

eglės uogos, ąžuolo žiedai nepiktai kalbėki, nepiktai ką kraujuos pamatęs supratai eglės uogos, ąžuolo žiedai eglės uogos, ąžuolo žiedai tolimą šalelę nepiktai prūsijos žemelę pakritai eglės uogos, ąžuolo žiedai eglės uogos, ąžuolo žiedai ant dangaus žvaigždelės pasklidai ne sūnelio kruvini pėdai eglės uogos, ąžuolo žiedai

nesakyk, kad diena kaip į maišą... atsibusi, ir bus – ta pati: sužaizdota, ligota, suraišiota sakiniais... kas, kad jie nebaigti visa liko, nes visa jau – buvę net ir tai, ką išvysi rytoj bus krauju ir ramybe apsruvę – net žymė išrinktųjų kaktoj ir vaikystė kvaila, kur nudiegia išmintim, bet kuri – nebe tau pagaila, kai paliegusiais bėgiais bėgant žolę pernykštę matau: nepavysiu dygimo nei žiedo tepaluoto, o tokio graudaus žilą galvą spaudžiu prie bėgių vis klausaus, kaip jie tyli, klausaus...

tą rytą visa pasidarė aišku diena prašvito kaip našlaičio laiškas šviesi ir nepaguodžiama, ir plynas žaizdotas rodės iškastas durpynas – lyg būtų iš kitų pabėgęs vietų kur kaulai apgraužti tebesimėto – lapes raudonas ak dabar troškina išlaktų visą Šiaurės vandenyną... tebesimėto kaulai kaip skudučiai juos lūpomis žemėtom vėjas pučia senutė klaupias, gaudžia sutartinę jos plaučiai paskutiniam elgetyne tą rytą uždarytame, ant kalno užlipęs kaulų ar senutės kalbą regi kaip rūką nuo durpyno kylant girdi: pratrūko ir visam nutilo

Zitai Kelmickaitei 1 karklažvirbliai nurinkinėja stalus kavinėj Pas Karlį aukštyn vis mažėjančios šaudymo angos nušiuręs kuosos jauniklis ir niūrūs balandžiai ant tentų praeina jaunuolis su juosta raudona–balta–raudona o kitas, prikliunkęs alaus pavėnėj patrankas drėkina 2 žuvėdų vartų kampuos patrankos vamzdžiais į žemę iš jų sulapoja danguos margas aušramedis pilnas svaigių spindulių kurių pridainavom, prišokom su dūdmaišiais, kanklėm ir kuoklėm priskardėjom, prigrojom, prisukom rankom sukibę žaibų mūsų lajos pilnos vaisių kaip tekančių saulių sklidinai pridainuotoje Rygoje 3 Domo aikštė prikvipus laukais ir miškais Zitos varpinė skardi visais devyniais varpais aidėjimo, baltų sąskambių Katedra

ak ir aš kad kasdien regėčiau Basanavičiaus baltą barzdą virš savo rašomo stalo kaip Pėteras Bàruoną regi baruose, kur tik pjauti ir pjauti atitolinti rytus ir vakarus sutarytinėms gaudžiant anapus Nemunėlio, o šiapus – lyguo kad prilygtumėm sau – ne baimei kad paniektumėm riziką, ribą lig kurios dar svajoti galima ak kaip vaistas man skaistā Rīga!