Vladas Braziūnas

Zitai Kelmickaitei 1 karklažvirbliai nurinkinėja stalus kavinėj Pas Karlį aukštyn vis mažėjančios šaudymo angos nušiuręs kuosos jauniklis ir niūrūs balandžiai ant tentų praeina jaunuolis su juosta raudona–balta–raudona o kitas, prikliunkęs alaus pavėnėj patrankas drėkina 2 žuvėdų vartų kampuos patrankos vamzdžiais į žemę iš jų sulapoja danguos margas aušramedis pilnas svaigių spindulių kurių pridainavom, prišokom su dūdmaišiais, kanklėm ir kuoklėm priskardėjom, prigrojom, prisukom rankom sukibę žaibų mūsų lajos pilnos vaisių kaip tekančių saulių sklidinai pridainuotoje Rygoje 3 Domo aikštė prikvipus laukais ir miškais Zitos varpinė skardi visais devyniais varpais aidėjimo, baltų sąskambių Katedra

ak ir aš kad kasdien regėčiau Basanavičiaus baltą barzdą virš savo rašomo stalo kaip Pėteras Bàruoną regi baruose, kur tik pjauti ir pjauti atitolinti rytus ir vakarus sutarytinėms gaudžiant anapus Nemunėlio, o šiapus – lyguo kad prilygtumėm sau – ne baimei kad paniektumėm riziką, ribą lig kurios dar svajoti galima ak kaip vaistas man skaistā Rīga!