Vladas Braziūnas
akvamanilė
mano mirusi motina žvelgia iš mano akių
kai aš sotinu savo vaikus
ir iš to, kaip aš sotinu savo vaikus
man aiškėja, kaip ji mane myli
jos šešėlis atšliaužia prie rankų, kur renka žodžius
susirango ant kojų garuojantis šiltas šuva
upių tvankos išsenka ir kartą išdžius
mano mirusios motinos akys Svalią sapnuoja dar gilią
dagilėlį, iškėlusį galvą aukštai ant purienos
bulvių kapčių sudygusį, šaltą pelijantį rūsį
pinavijom apkibusį, neiki, nelipki, įgriūsi
regi mirusios motinos akys galvelę raudoną dagilio
nekalti gyvuliai, sužiaumoję kraujuojančią duoną
užsimezgusi buvo, vadinasi, buvo gyvybė
jei turėčiau rankas, nulaižytų šuva, numazgotų
mano mirusi motina, švytinti akvamanilė
1995.VIII.26
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.77;
Dialogas. – 2000. – Gegužės 5. – P. 8. – Iliustr.: R.Milukienės pieš.;
Literatūra ir menas. – 2003. – Gegužės 2. – P. 1. – Iliustr.: Alfonsas Žvilius. Iš triptiko „Fragmentai”. - Prieiga internetu: http://services.tvk.lt/culture/lmenas/?leid_id=2948&kas=stra...
Ant Tavo rankų supasi gerumas: Lietuvių poetų eilėraščiai apie Motiną / Sudarytojas Julius Jasaitis; dailininkas Rimantas Dichavičius. – Vilnius: Andrena, 2005. – P. 66.