Vladas Braziūnas

mirusi motina grįžta pas savo našlaitį regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės galvutę su verbomis dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko liūdi užburtos, palaimintos, laimė nejau ir nuo jų nusisuko Baltupių eglė sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo lieka teisybės tenai vien raudonos ražienos po pjūčiai ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau: nemylėti mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės

ir raĩdžių rašto dèmonai tie patys iš Graĩkijos, kaip Mindaugo sūnus ir mano sapnas niekaip nesugrįžta stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę sūnus negrįžta, demonai tie patys klausytis ir girdėt, ateina kelias atadūluojant kuopai per marès: tai grįžta iš kãrės saulelės vakãrės kraujais aprasojęs o koja baltoji prie tymìnio balno

šlapia, karklų prišepus kelio linkė o ašarota vyriška alkūnė tiktai neglausk, ką ašara atstūmė į šlapią medžio sielą įsiimki ak lūpažiedžiai, boružėle, gieda ritėjai andai per krūtų griovelį sūrus lašeli kūno nebylaus taškeli rausvas, be sparnų, be kelio be mano lūpų lėki ir paklausk ar duos mum giedrą

giminės, gentys mieliausie mėnulio šviesa pilnoji akmenys žemę kilnoja tamsybių karveliai lesa mainos šviesa į myrio ledai akyse sublyksi prarastą angelystę vaikausi po balso tyrus laikas atbėga it žiurkė šiepiasi – šoks į veidą kaulų jėgą ir šiurpą į kreidą, į kreidą siurbia baltas esu ir atleidęs kapų patvory palaidos

gulėdavo šviežiai suartuose laukuose, palei kelią apstotą miego ir tamsos, į lygumą įžengdavo kaip į sapną, drėgnomis prusnomis atgaudavo šaknų gyvybę žodžio kelias per lūpas, anapus, lakūs balsai su šiauraryčiu vėju kliegė visomis kalbomis dumblinoje tamsoje audros pagauto laivo traškesys, visa reginčio žodžio dugno augmenija tyla paslapčiausias jo būtybės skaidulas virpina, akys išmaudytos jūrų, banguojančio rūko platybėj kur gimsta vis gimsta žaibai, ar rudenio lapų mirties kuždesys ugnyje būstas iš kalkių akmens, milijonų moliuskų, dvi seserys sėdi ant kraičio skrynios, pamatų ar ant laiptų ir pamatus perauga liepos

senis nusilenkė žemei ir nieko daugiau nepasakė tako boružė ieškojo karštam griovely krūtų kraujo pritryškusi bruknė į aukso obuolį sirpo papjovė, nulupo, vidurius kaulus sudegino, mėsą jaučio, visiškai juodo išgelbėtų sembą nuo lenkų paskerdė, svilino, valė išpjovė spenius ir į jūrą kartojo kaip gulė ir kėlė broliai dievu jį išrinko senis nusilenkė žemei ir seniui atėmė žadą pasaulis graudus, netikras it mylimosios raukšlės

girtuoklis Nojus stato laivę o aš statau už savo laisvę ir nusidėti, ir kentėti tikėti: virš tvartelio švietė ir man mirksėjusi žvaigždė Hic Jesus Christus Natus est tylėk: de Virgine Maria spindėk, Metafora Didžioji prie kapo maldai prasižioju astralinis aistrynas ryja it tvykstelėjęs žaibas viską nuo vieno pakraščio lig kito regėk, ateina Karalystė tylėk, nes visa pasakyta

matysiu mirtį, mano veido senį lyg šauktų jis, lyg pats save aš šaukčiau lyg skristų avilį apžergusi raganė žirniauti su numirusiais ir paukščiais kalva nusviro, kriūtė aukštakrūtė nunirusi į lygumą, ištvino žaliais, alyvžaliais ir šlyno kadugynais regėjau knisant ir girdėjau kriuksint matyt, rugsėjo mėnesį ar kovo nes buvo klaikiai mėlynas dangus poetas slampinėjo atvangus dar nenutirpusiom rankovėm mojo jau ne kriuksėjo, į akis maurojo kad aš esu mirtis, o jis – žmogus

mano mirusi motina žvelgia iš mano akių kai aš sotinu savo vaikus ir iš to, kaip aš sotinu savo vaikus man aiškėja, kaip ji mane myli jos šešėlis atšliaužia prie rankų, kur renka žodžius susirango ant kojų garuojantis šiltas šuva upių tvankos išsenka ir kartą išdžius mano mirusios motinos akys Svalią sapnuoja dar gilią dagilėlį, iškėlusį galvą aukštai ant purienos bulvių kapčių sudygusį, šaltą pelijantį rūsį pinavijom apkibusį, neiki, nelipki, įgriūsi regi mirusios motinos akys galvelę raudoną dagilio nekalti gyvuliai, sužiaumoję kraujuojančią duoną užsimezgusi buvo, vadinasi, buvo gyvybė jei turėčiau rankas, nulaižytų šuva, numazgotų mano mirusi motina, švytinti akvamanilė

AKMUO be tėvo auga be kojų vandens bėga lakioja debesys besparniai raudonom ąžuolo šakom po jom vienbalsę dzūkų ugnį devyniaragis elnias kursto kai aš plaukiu tą gilią upę keliu tą akmenį iš dugno geriu tą atmintį tą ugnį o prisiminti negaliu