Vladas Braziūnas

DANGUS buvo vienas kraujas juodas raudonas biliūnas žvelgė, kaip klupdo ir griauja kadangel angelas liūdnas apleido rankas ir veidą paleido vandenį, ugnį mėlynos laumės leidos balandės, į senvagės dugną į šlynžemio šlaitą kėlė vynvytis mėlynas uogas į juodą raudoną gėlą sliuogė vijoklis nuogas

šešėlis verkia, vaikas nori miego akis užmerkia aptaki tyla naktis beorė ir bevertė, nieko nakties nėra, nakties tylos nėra toli suloja, bet nėra kas girdi nudiegia širdį, bet nėra širdies sapnuojamas kaip vedamas į mirtį suaimanuos, į sapną pakuždės tik nuojautą: neskirta tau panirti į paslaptį nakties, į šitą mirksnį kai mėlyna žvaigždė į rūką krito arklys sužvingo, laukas neregys drovus šešėli abejingo ryto tavęs jau laukia rykščių ryšulys

šventojo jurgio kurteliai ragavusie gaišeną, maitą ir kas mum davė tą kelią kraujuos ligi kelių eiti bristi sugedusį kraują senolių – nei molį raudą gerklėj supuolusią raudą – gurvuolį – giesmėm skalaujant prie gomurio giesmės gliejas krešantis kelias prie drapanų mergaite, ar to gailėjais klausykis, kaip siaučia vėjas kaip skambūs vandenys liejas ant tavo griaučių sidabro

laukas giriom apsagstytas mėlyni pulkai kareivių pro raudoną blausą švyti obuoliai ar vario skydai per raudoną rūsčią lygmę ritas, skrodžiasi per miglą apkreša akis, ji migdo plačios akys miego lygmalos ak, Žolìne, apdalinus švęsto obuolio po skiltį į tvarsčius išaugo linas lino kelias begalinis kas per lauką šaukia kilti kareivius – giria prieš girią

apmečiau tavo žvilgsniu jaukų duonkepės turtą: moliniai dubenys, bronzos ar žalvario piestas beržo pliauskigalis žiūri į ugnį užburtą burną pražiotą ir žiaubere tęžtantį sviestą inkščiančių ugnį pašėriau ir tyliai sėdėjau žvelgdamas valtį burtažodžių plaukiant pro plazdantį laiką žiemiškas jūras, keleivį jų vienišą Dievą nešant į atvirus vandenis, plynus ir nebesulaikomus niūrūs šviesų atvašynai šliaužė sienojais ir siekė tinklą raudoną užmesti, nuskęsdinti duonkepės valtį bet suliepsnojo pakluonėj beržynas, ir sietas septyniažvaigždis atėjo šeimynos pakelti

ak, tiurkiškas baltas jaustukas dun-aj – mėnulis žemai dunojais išplaukdamas kvaituliu sukas gėriukas, Sarbievijus verčia kalvas Žemaičių ak-su – malonumu į lotynų – baltas vanduo balų ledas blyškus, baltarusis šakniai pakirstai – priesaiką duok kol – paskutinis – galų galūnėj nugriūsi nukilsi – į samanų kiltį nutilsi – į savo patiltę

tolo ir tilo griaudingi giedojimai, rimo griaustinis dingo už tilto, už gelžkelio, nieks jau vardu neminės šito, katras jau kitoks ne kaip žmonės, krikščionis dvigymis várņa – laisvoji, išgimusi iš giminės tūpė ant drūto druido šaknų ąžuolinių, užutrakiuos liejos žirgo Persėjo, sparnuoto pagonio, išspirtas vanduo žvilgantys pirštai žilvičių ilsėjos prieš ilgąją sėją dirvą suvilgyk ir dieniškos duonos mum duok varde, iš vargo išgimęs ir stojęs į visa ko pradžią visą pasaulę apsakiusis karde anam iš burnos puolusis aitvare, burtą ir turtą praradęs raidę praradęs bežadis parjok iš kur nors

tie, kur iš pirmojo žodžio suprato, seniai amžinatilsį, vienas vėlių režisierius, o kitas, Norbertas Vėlius, pargrįžėlis karstosi voro gija pažiūrėt, kaip mes čia, padieniai aklo gyvenimo lažą beeinam, kaip tyžtam ir gyžtame retas godojam svajonę – kaip Onę, kuri mūsų siela bylotų vorą audėją lankytų, laikytųs neduotojo įžado brolį mylėtų beprotį, tyliausiąją sesę kaliausę kuprotą saulėn sugrįžusią, ten, kur protingieji žengė, bet vien tik kaliausė teįžengė žydi šilkai, nepavydžios iliuzijų spalvos, sparneliai rudojo drugio ant rugio, skarelė – iliuzijų skarmalas viską jie regi, supratėliai jukūs, tas Vėlius ir Velinas viską jiem praneša varnos, varnėnai, kaliausę aptūpę, vis marmantys saule, ant mūsų, žvaigždele, ant mūsų, broleli durnas Sietyne, čia durys, čia durys, čia siena išeinantiem stovi balti, be kepurių, su dalgėm prieš debesį lekiantį kojos kaip šeivos, o reginčios akys – į Šeimatį

mirties trukmė, gyvenimas tarp datų apvylusi kančia, o žodis piktas sėdėk ramus, tegu silpnasis šneka namai ne čia, o tu ne Dievo liktas tik paliktas, opaligė, reliktas tos padermės, kuri apakus mato pro ašarą, jinai atstoja vyzdį švelni tenai šešėlių karalystė bet patekėjus kruvina ranka nutrempia naktį rytmečio vergijon ir tenka vieną sykį tai išvysti ko net ir aklas pamatyti bijo trukmė įvyko, liko atranka

gryčios kampo sienojai bejėgiai sunerti, ant krūtinės sudėti horizontai, bėgę vis, bėgę sustoja, ima artėti skečia kelią, veriasi gaisos žaizdose paskendusios rymo nebe mano valandos baisios – žmogaus numirimo