Vladas Braziūnas

matysiu mirtį, mano veido senį lyg šauktų jis, lyg pats save aš šaukčiau lyg skristų avilį apžergusi raganė žirniauti su numirusiais ir paukščiais kalva nusviro, kriūtė aukštakrūtė nunirusi į lygumą, ištvino žaliais, alyvžaliais ir šlyno kadugynais regėjau knisant ir girdėjau kriuksint matyt, rugsėjo mėnesį ar kovo nes buvo klaikiai mėlynas dangus poetas slampinėjo atvangus dar nenutirpusiom rankovėm mojo jau ne kriuksėjo, į akis maurojo kad aš esu mirtis, o jis – žmogus