Vladas Braziūnas

giesmininkas bretonas, girtas kaip strazdas pasirėmęs į grabo kraštą, britas, perbridęs brastą sąsiaurį, gal neprastos šio krašto seserys kad neprašomas lydi į vakarus vakaruos užu jūrių dausos, kas klausos penkios kryžmos ar penkios kaliausės pasiklydusios kryžmadulkės nusipurtyki purpuro dulkes, į vidurį gulkis į aklikelę, ką jau tos giesmės beprikelia pritaria prūsas ir keltas, variagas vikingas rikis rinkis iš seno dievyno, kam alų, kam midų, kam Ringės vyno statinę, merga dar galinga, stati stuomenėta lininė kaušą į burną, kaušą apkaušusiam Vaižganto vaisgamčiui ar kaip norint kitaip išsiaiškintam vaišint papirkti, o jau paskiau tai į pirtį, kur girtas kūrėjas bretonas kaip strazdas tik brazda, grabinėjas tik po blauzdas, o jau nieks jo negirdi, net tas kam jo giesmės, bekliedinčios dar ir tautas, ir datas, ir natas, nuskirtos