Vladas Braziūnas

tarė alui: gaukis ir gyvenk, – migla per pievas sukviesk visus, pakeltus iki kvailių gera pamerkt Aukščiausiam, a va, kaip viepias rojaus portjė ar pragaro, yra dar veiklių ir protingų prisiekinėti visais šventaisiais satyrų žiaunos atvipusios, o nekaltai pajuokai išstatyti, baisūs (kad teisūs) skitai gauruotaširdžiai dangstysis kilniais vardais ant raudonų jų akmenų grūsti kanapgrūdžiai skruda sugaruos gražiau nei sengraikiai savo pirty nei nuo alaus, nei girti, gal mes tik šitokio būdo gal iš didelio liūdesio šitaip linksmai užraugti

degantys sieliai, susaistyti ryto srovės, yra mano kūnas vėstantys vakaro pirštai ir mirštančios jūros graudumas ošiantys nemigos ratai per naktį akies apakintas krūmas gurkšnis žalios arbatos skrandyje tavo yra mano kūnas amžinas: visą amžių žiūrėjęs pro langą klaidžiojęs tavo vėjo skambutis pagavo Rygoj pilnoje išėjusių autobusų sielą išblyškusią stvėrusį žvėrį, nunėrusį pragaro pusėn išmaldautas atrytas jis iš liepsnų iš nasrų vadinasi mūsų saulėms tekant ir mūsų mėnuliams dylant į kasdienybes gulint nuogiems susikibusiem tavo artimas mano kūnas atleisk jam mano kaltes, ir pratęsk jo laikiną amžinumą šventojo žaizdą atstūmęs, nužydėjęs žiedais ir atstumais mano kūnas yra tavo ir kasdienybės bet tau ne varžovai kasdienybė, liga, žiovulys, neplautas puodelis, nuorūka mano kūnas yra mano kūno natiurmortas iš nuotraukos nuotykis nuovargio viltys laukiančios išsipildymo tavo mano kūno ir kraujo gyvašakė auga tavy į tave įsikibus mano kūnas teisybė rankos ir langas jau nebedangstom nuogas lyg rentgeno natiurmortas yra mano tavo kūnas lankstūs bijūnai rasos ligi soties amžiams viena gyvybė

pagaliau tą kartą pasielgė kaip žmogus, mirštamas tik liko langas užvertas nebepaspėjom su laisva beatsilabint, artėjo lapkritis, pabiro lapai iš susitrynusio bloknotėlio iš vandenų ir potvynių krašto, iš ramaus teliuškavimo, balto šilko plazdėjimo, vėjo, iš uosio laivelio važiuoti per jūres marias ir nevirsti, gruntely neskęsti vaike, sustiręs pusny, akimis įsitvėręs į juodą raidžių eilutę, žemininkėlę, ne marių dukrytę, į juodą jau uogą, ne žiedą, ne namytužio

ceļš ir man apakš kājām matinis balkšvas dangus, bereikšmis kaip neregio akis, neregys buvo slaptųjų ne Dievo tarnybų akys ratai po mano kojom kelias po mano ratais pro mažą latvių miestelį į čežantį Kaliningradą lietūs lenkia į miegą sapnas menkai tesudomina raudoną muitinės vilkšunį atslysta per juodą gomurį bespalvis Pavlovo skystis nuo gomurio iki Gomoros dar ištisa paauglystė dar Ievos tik vos pumpuruojasi saulėtose rojaus sodomose kūnas nesikėsina tapti žodžiu, mėsingos lūpos atlaidus čiulpia, spalvotais auksiukais apsuktus kelias po kojom atatupstas padai taip dyla, it padangos svyla ir dangų aptraukia o galėjau važiuoti traukiniu pro raudonus vandentiekio bokštus pro raudonas pilis ir trąšų raudonų sandėlius Dievo namuos, ir pro gaisrines puolančias vakaro gaisą sirenų giesmėm geidulingom nugalėtojų buvo tautybės nugalėtojų buvo tikėjimo jų tėvai, ir tas lėtas pasienio sargybinis, kraustantis lagaminą ieško savo tautos ir savo nugalėtojų Dievo, mutavusio iš, žino, raudonos trąšos, bet į ką – nebežino desperatiški ratai po kojom desperatiškas kelias po ratais dabar jau rusiškas radijas lenkia į sapną, pažadina kontrolierė: у вас ветеранская? ne, sakau, nesu liuteronas nuolaidos man negaluoja karmą nesveiką mano apverkia kameros priešas esu beviltiškai senas kūno bandymas tapti žodžiu, juodo gomurio esu kontrabandos bandymas šventikas retų apgavysčių, vadinamų nušvitimais esu kankinamas niekaip neprijaukinamo įtėvio jo įkrovos liekana, ikras įgrimzdęs į liekno dumblą kelias sukumpo ir niekaip neatsitiesia, vis dumba akina šlapios šviesos lyg būčiau įkritęs į tunelį galėjau traukiniu grįžti galėjau degti iliuzija kad sieną, dar vieną, įveikę susitiksim dienoj vakarykštėje galuojasi kelias tiesus ir dykas galinėje stotelėj sutinus akla Euridikė

ką tie žvilgsniai iš nuotraukų skaito iš mano akių neįmanančių skęsti, atsispindėti akyse jų akimirkų mirusių, o atkaklių prisispyrusių, – kuo aš čia dėtas kaip paaiškint dabar, ko jie kopė į kalnus ir ko iš urvų išsiropštę sustojo ratu priešais blykstę ko svyravo jų baržos, ko tryško ankstyvas ruduo iš taurių žalvarinių, ko krykštė sugrįžus vaikystė buvo krikštas ir kryžius, lopšys kūdikėliui ir doklas mažyčiam gėreliui, paskiau jie tik mirė ir kėlės ir senelio rudinė, tabokos prikvipusi, vis dar didoka ir rugys, ir jo mėlynos gėlės gėlė, gelia tie žvilgsniai iš nuotraukų, skaito net sukaitę vienatinę mano rainelę susitinka laimingi, ir aš, kai jau tapęs būsiu tuo, kurs žiūrės į tave iš anapus kad tikėčiau, jog žvilgsnio negali nieks atimt iš manęs, kad regėtum jį skaidrų

vėjas drasko lapus aš grėbstau, abiem darbo ligi žiemos

tą mėlyną lėtą akimirką sniegui pirmajam prabundant iš aklino nieko tauta, begyvenus už šiaurės, už vėjo nustėrus žiūrėjo, kaip debesys vėrės dangaus amžinybei, ne vietai, ne laikui ir žvėrys senų inkunabulų taikiai per vandenis žengė į miego šalis akmuo ant akmens, kurio kartą neliks ūmai suspurdėjo ir leidos pavėjui ir vėjas bekryptis ligryt naktinėjo po mėlyno sniego akimirką lėtą neskirtą likimo, beribę, bevietę

vėjo lietpaltis plakė skvernais lyg saulėlydžio veidrodžius langus, sruvo dangūs raudoni ir krito neūžaugos ryto pakojy, kol pamažėliais stojo dykavidurė grėsminga skaidra, nei girdėt, nei matyti vien skersvėjis pereina kiaurai, prie nieko neprisiliečia tarytum įsibėgėjęs iš pernai šoka į sapno samanas pereina kiaurai idėjas, valstybes, nesąmones dabar jis tik vėjo šunytis, paklydęs per lietų švyti jo kailis, juo grožis praeiviai, jo gailis, jam teka seilės užuodus ką ėdama, lakama, šio paskutinio įpročio veikiai netekęs, galės už idėją pastipti, į lango ataką vest paskutinę naktinių plaštakių nukvakusią minią

toks debesėlis ant dviejų parapijų o ilgutėliai krapijo kaip didelis jo pakraštėliais švietė dar apyžalės senų miškų ir kadugynų akys debesų liežuviai tegu plaka ką nori nusės sidabro miglelė ant akinių ir plaukų, tik žibėsi žemažiūris, į šviesą judėsi kiek apgraibom bus ramu tartum jūros, dievų pamirštos, dugne ant kalvų kupoliavusi motina braidžioja duburiais renka sūrias vandenžoles, ašarų prisigėrusias jūrų elniai, arkliai romūs prieina rankų jai palaižyti šventoriaus papartis žydi, raudonosios knygos vijoklis ir pakanka visiems žiedų, kurie tik po du, vienas, apjuoktas dabar visų mylimiausias, gražiausi jo jaučiai, vagos pačios tiesiausios, riebios ir plačios, žiba rasom apsitaškiusios jūrų rasos – maži burbuliukai iš plaučių iš oro, dešimtmečiais gyvasčiai nuolaidžiavusio jokio juoko nei bruzdesio, vien vos įmatomos šypsenos muzika gyslose, ritmas, glaudus palankumas ir nuojauta kad begalinis, giedrų ir audrų nugyventas, prasideda jau iš tikrųjų