Vladas Braziūnas

vos spulgsi lempelė, apspuogęs veidrodis spokso į nuogą paauglę išliūdėsiu, ir vėl išliūdėsiu tave į drėgną rytmečio šviesą, jau brinksta uodai, iš kur tie uodai, tos dilgynės paslėpsnius liežiančios, pažastis turi būt kokia nors priežastis nuo medaus, nuo pelynų, nuo pieno nuo karščiuojančio rando ant riešo, pelės nageliais pradraskomo rask tenai žvynligę, šienligę, ką tiktai nori, tymų, vaikystėj ne- persirgtų slogią klejonę, kad vėl būtų paprasta prisilytėti netyč lyg muilo putai užtiškus ir sugrąžinti ją visą – jai pačiai – lygią ir glotnią