Vladas Braziūnas

šioje baltutėlėj migloj kumeliukas, baltas ir šiltas tyliai rupšnoja ir dreba siūbuoja ir trepinėja mūsų pradžiõs pabaiga, dar neįmatoma o gal tik viduržiemio naktį o gal tik per debesio plaštaką ką nors sugalvok, atitolink paritink nuo kalno gniūžtę tyliai ir švelniai vėjui šiurenant: tik tyliai vaitodama skamba naktinė viola da gamba tik ji begyva manyje nakty ir jos nyktyje