Vladas Braziūnas
užmaršties paveldas
(siaurukas, rūkas ir akla
iš rūko nyranti migla)
šioje baltutėlėj migloj
kumeliukas, baltas ir šiltas
tyliai rupšnoja ir dreba
siūbuoja ir trepinėja mūsų pradžiõs
pabaiga, dar neįmatoma
(ak, menu, kaip žyra į upę
akmenukai nuo kriaušio ūmaus)
o gal tik viduržiemio naktį
o gal tik per debesio plaštaką
ką nors sugalvok, atitolink
paritink nuo kalno gniūžtę
švelniai kaip aukso žiedą
vėjo paūkiamą pa-
tilindžiuojamą
(tyliai vaitodama skamba
naktinė viola da gamba
tik ji begyva manyje
nakty ir jos nyktyje)
Rīga–Birštonas–Vilnius–Fabijoniškės, 2003.XII.4–2014.II.10
Krantai. – 2014. – Nr. 1. – P. 36. – Prieiga internetu (žiūrėta 2015.IV.3): http://www.kranturedakcija.lt/app/webroot/files/Krantai-2014...
Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 48.