Vladas Braziūnas
MAGNUS DUCATUS POESIS: RIBŲ ĮVEIKA
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3105&kas=straipsnis&st...
Kaip rašyta praėjusiame "Literatūros ir meno" numeryje, 2006 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Minske minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną pirmąkart viešai pristatyta Magnus Ducatus Poesis (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė) – tarptautinė bendrija, išsikėlusi tikslą burti, vienyti numanomo Vidurio Europos regiono poetus, poezijos vertėjus, jos mokslininkus bei kritikus, taip pat kitus tiesiogiai ar netiesiogiai su poezija susijusius menininkus. Pristatyta ne atskirų šalių poetams paskaitant po eilėraštį kitą ir jų vertimų, tuos skaitymus įprastai palydint kokiais muzikiniais intarpais, o vienu bendru poezijos ir muzikos vyksmu – kūriniu, kupinu gyvybės ir improvizacijos, polilogiško susiklausymo. Ypač čia didelė kūrybinė sėkmė buvo (multi)instrumentininkų Todaro Kačkurevičiaus (Baltarusija), Algirdo Klovos (Lietuva) ir Valdžio Muktupavelo (Latvija): jų grojimas, taip pat Rūtos Muktupavelos (Latvija) latgališkas dainavimas sruvo it magiška visa ką vienin lydanti magma.
Tiesa, ne visi kaip tik šie eilėraščiai, čia skelbiami, bus buvę skaityti Minske. "Literatūra ir menas" griežtai laikosi principo jau skelbtų kūrinių nebeperspausdinti – ką gi, toks principas gerbtinas, tad šioji publikacija bus dar viena Magnus Ducatus Poesis improvizacija, prasidėsianti ne Romualdo Mieczkowskio eilutėmis "Paspauskim rankas viens kitam / prieš imdamiesi sumanymo" ir nesibaigsianti Andrejaus Chadanovičiaus eilutėmis "žodžius tu it slyvas nusarpinai / kvėpuoji laisvė tau po širdžia duria / it liūtis laisvas vaikštai ir paikai / manai neišbyrėt dykaviduris" (abu versti Vlado Braziūno)… Vis dėlto tikimės šiąja improvizacija anosios dvasios pernelyg neiškreipti.
VLADAS BRAZIŪNAS
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Dažniausiai apie ją kalbame istoriniu aspektu, stebimės jos valdovais ir didybe, jos teritorija – nuo vienos jūros krantų iki kitos. Rečiau, ko gero, diskutuojame apie ano meto kultūrą, apie jos tarpusavio sąsajas, augimą kaimynų žemėse, apie nepaprastus jos vaisius. Kas tada vyko, kas veikė, kas lėmė to regiono kultūros vystimąsi? Ar šiandien Kunigaikštystės palikimo paveldėtojų – lietuvių, baltarusių, lenkų, latvių, ukrainiečių, rusų, žydų, totorių, karaimų ir netgi armėnų ar kitų tautų žmonių – kultūrose dar esama kokio nors bendrumo?
Šie klausimai nedavė ramybės poetams, atvykusiems į unikalų Minsko susitikimą, kur pajutome senosios Kunigaikštystės pulsą, kai mūsų keliomis kalbomis skaitomi šiuolaikiniai eilėraščiai pradėjo tarpusavyje "susigroti", sudarė savotišką anų laikų Babelio bokšto fragmentą! Puikiai čia derėjo senoviškais (ne vien) instrumentais drauge atliekama muzika...
ROMUALD MIECZKOWSKI
Iš lenkų kalbos vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ
Romuald Mieczkowski
Mano Angelas Sargas
Mano Angelas Sargas būna šalia
visada ir visur –
kai lietuje šlampu
palieka man vieną sausą siūlelį
pliaže triukšmingam leidžia būti
linksmu šešėliu
pūkus pakloja ten kur suklumpu
žaizdas sutvarsto
gyvent prisiminimais
leidžia kai labai skauda
kai saulė patamsėja
nemiega kai – atrodytų –
nerūpestinga ir saugu
Mano Angelas Sargas saugo mane
tarsi nepavargstanti auklė
neklaužadą vaiką
nuo manęs paties –
kad nepaklysčiau dieną
ir naktį aušros sulaukčiau
Mano Angelas Sargas pavargęs
nuo manų klaidų gausybės
jis daro viską ką galėdams
kad išgyvenčiau viena akimirka ilgiau
Labai trokšta matyti mane geresnį
Iš lenkų kalbos vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ
Kornelijus Platelis
Pakrantės
Šiek tiek jų esu regėjęs –
smėlėtą Baltijos paplūdimį,
pėduotą nuo pat vaikystės, rūsčią uolų sieną
Atlanto pakrantėje su žvejų kenotafais,
kažkur netoli Lisabonos, plačią
atoslūgio juosta Velse, plytinčią
vos ne lig pat horizonto.
Kasnakt nubundu vis kitoj
sapno bei regimybės pakrantėj,
išsigelbsčiu iš jūros, paskui
nesėkmingai bandau išsigelbėt iš kranto.
Kai vandenynas ramus, sėdžiu nukoręs kojas
nuo stačiausios uolos – potvynis jų nesiekia,
man gera jausti žemės tvirtumą.
Tačiau, kai nakčia ji ima drebėti,
banguoti it vandenynas, dusdamas bėgu
į niekieno žemės paplūdimį,
jaučiu kaip kyla vanduo
nelyginant iš po žemės,
kaip blunka sąmonės kontūrai,
kaip reikšmes ima keisti atsinešti daiktai...
Ir visada man mieliausias bus tas Palangos jūros
smėlio ruoželis,
mažyčių bangelių ir didelio lūkesčio laižomas,
kviečiantis tyliai, ramiai pasukti
į ten ar į ten, kaip vaikystėje.
2006-04
Uladzimer Arlou
Baigtinės biografijos bandymas
Gimiau Gyvatės
metais
pasak Rytų kalendoriaus
ir Stalino mirties metais
pasak kalendoriaus tarybinio,
po Mergelės ženklu,
gimdymo namuos
priešais Sofijos katedrą
Polocke;
slapčia buvau krikštytas
stačiatikių popo,
pastvėriau jį už barzdos
ir nepaleidau,
kol buvo parodytas
saldus gaidys ant lazdelės;
apsiginklavęs žvake
ir senelės siūlų kamuoliuku
nesulaukęs septynerių
leidaus ieškoti požemio perėjų,
Stepono Batõro laikais
jungusių
miesto vienuolynus ir šventóves;
nuo tõlaik
taip ir blaškausi
po užmūrytus labirintus
ieškodamas
Polocko metraščio,
šventosios Eufrosinijos kryžiaus
ir abejotinos šlovės;
mirsiu vasarą,
kai sukaks
tūkstantis metų
kūnigaikščiui Vseslavui Stebuklingajam;
būsiu palaidotas
Polocko
Šventojo Ksavero kapinėse
kaip graikų apiegų katalikas;
kai kas padės
ant šiltos žemės
rùgiagėlių puokštelę
ir tris žinomų
spalvų gvazdikus;
baltarusiškame tekste
ant paminklo
laikantis tautìnės tradicijos
bus padaryta
rašybos klaida.
Iš baltarusių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Dmitro Lazutkin
* * *
šitos štòrminės radijo bangos
šie sutrikimo skersvėjai
atvirame neapibrėžtosios
mūsų europos kieme
ir išsklaidyti to sutrikimo nejėgia nė šaltas oras
ir gerklę skauda ir maudžia
ir limfiniai savęs pakankamumo mazgai
aiškiai padidėja ypač į vakarą
kai tuščių butelių ir visokio šlamšto
kolekcininkai
atsideda alkohòliui
rengdamiesi prarasti sąmonę
prieš nužengiant angelams ar tesėtvarkos
saugotojams
kasdien mes gauname kvietimų ligoninėn
geros sąlygos prienamos kainos
kasdien mes gauname kvietimų bažnyčion
patogus laikas nemokamas automobilių stovėjimas
sakai man
kad vyrai ypačiai gražūs po trisdešimt penkerių
galbūt ir teisybė
tiktai kas iš to –
statybos baigtos
mums nerūpi panaudotos medžiagos
nėra kur mums eiti iš čia
ant mano batų smėlis
ant mano batų egiptas
ir ko jam buvo trenktis šitaip toli?
gali būt
šitaip žaidžia saulė ir vėjas
arba strateginius savo tikslus baiginėja
gali būt
atmintis tikroji
visai ne tai ką manau
ir verta skubėti
kol nieks neišjungė elektros
kol širdis nesustojo
kol jaučiu ir viena ir kita
vienodai aštriai
Iš ukrainų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Vladas Braziūnas
* * *
velnias linksmas Orfėjas dainuoja, o angelas
liūdnas
kėkštas lekia į medį, tarytum riešutmedį graikų
dar gerai, kad nors paukštis pažįstamas, jis čia
mane ir palaiko
kai jau nieko nesieks atmintis, nebegrįžtamas būsiu klajūnas
prasidėjo procesai, procesija juos vainikuos
kelio galas, paskiau atgalios kapanokis pats vienas
išsilakstė auksiniakanopiai žirgai, tik ašvienis
kasos į aptvaro vielą ir prašo praeivių paguost
o bažnyčioje giesmės, apšvieski, Aukščiausis,
tą šalį
ir mane toj šaly, atsitikusį skambinant sumai
gal dar liko keli nutolimai, grįžimai, atstumai
ligi ryto ledinės širdies, lig minutės
kada suspurdės, bet nejusi
kaip savi šito Hado, šio pragaro verias rausvi
ir mažiučiai skilveliai
Lipica–Lokevas, 2005.IX.8
Barbara Gruszka-Zych
* * *
paklodės kurias džiovindavo
kiekvieną šiltesnę dieną
kad lova kvepėtų sodu
kad vėjas nuo jo nupūstų blogus sapnus
paklodės skrenda ją neša
į kitą krantą siauroje ąžuolinėje valtyje
štai ir atėjo pavasaris
ant stiebo įtemptos skalbinių virvės
trūksta tiktai baltų burių
išlygintų į ledo plytas
spintų šaldikliuose
* * *
sėdėjome prie medinio stalo
su stavarių akimis
žiūrinčiomis į mus
iš kito pasaulio gelmių
Iš lenkų kalbos vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ
Georgij Jefremov
Stebuklingoji
Vilniuje
kur Aušros Vartai
virš Gatvės
už stiklinės Sienos
Jos nustebęs Švelnumas
kai Visatoje tapo tuščia be Mūsų
kai Mes nebegalėjom be Dievo
kai Dievui tapo nebepakeliama be Sūnaus
Jis pasibeldė pas Ją
kitaip neišėjo
ir dabar Jinai turi
visą Mūsų Širdžių Auksą
visus Sidabro Ašarų Luistùs
visus Mūsų Sielų Pãbirus
vien tik Jinai tegali Juosius apimti
vien tik Jinai temoka Juosius išsaugot
vien tik su Ja Mes nemirtingi
vien su Mumis Ji gyva
Iš rusų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Аntanas A. Jonynas
Pasienio zona
Ar dar seka mus išardyti radarai
ar stebi mūsų pėdas sniege
seniai nevalyti binoklių stiklai
ledo lytys nuo šalčio gūžiasi smėly
apie ką lekuoja per naktį
nebereikalingi tarnybiniai šunys
paneigdami kažkokį tvarumo dėsnį sušylam
atiduodami savo šilumą vienas kitam
kieti spinduliai traška ant sniego plutos
mes nespėsim į keltą kuris vėl
nugramzdins į žemyną
kodėl dabar tavo tokios mėlynos akys
ką jos išduoda kokios tai ligos spindesys
negesinkim šią naktį blyškios šviesos kambary
kai pabusiu matysiu tave užsimerkusią
besišypsančias tavo blakstienas
kur mums skubėti niekur mes nepabėgsim
visada liksim pasienio zonoj
nebijau tiksinčio laikrodžio
vis tiek mes esame laiko inkliuzai
Маryja Маrtysevič
* * *
На Беларусі Бог жыве… У. Караткевіч
В деревне Бог живёт не по углам… Й. Бродский
Kalnelis ir kelias, ir upės abudu krantai.
Kareiviškus marškinius atvežiau – še juos,
nešioki ilgai,
kadais, mano Die, toks galingas ir žilas, kursai
teikeisi jau pensinio amžiaus į Baltąją Rusią ateit.
Pastoralinis Viešpatis mano – bičių piemuo,
spiečius kaimiškų rūpesčių jo galvoj:
Jis, sukurstęs saldžiausia, ką tik gali pasvajot,
pila medų stiklainin ir avilius apiburnoja.
Viešpatie, Tu pini į kasas svogūnus
ir, lyg bučiuotumei, ant liežuvio tupdais biteles.
Leisk mums savim užsiimti, atleisk mus aistrius
kaip skoliniñkam saviem mes atleidžiam skolas.
Nacionalistui atleisk, tas šaukia: virš visa ko
Kalba, ir slopsta prieš jį aikščių tavų šurmulys:
jis užgimė čia ir toksai, ir, žiūrėk, visi mes už jo
užkibome, nors nebesirenkam jau daugiau
kaip po tris.
Feministei atleisk, ji sako: vyrai visi
ožiai, ir su dangum konkuruoja kojinių
žydrumu.
Atleisk jai, nors, gali būt, ne kitokia ir aš pati:
patriarchalinis Viešpat, ant savo kvailės nerūstauk.
Antiglobalistui atleisk, iš vaiko rankos jisai
išmuša kolos skardinę, mėsainį, nespėtą apžiot.
Visiems mums atleisk: tai jau ne amžinai,
tai tik pora akimirkų lig karo pradžios.
Iš baltarusių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Оleg Kocarev
Kasdienybė miestiečių, labai subtiliai įsitaisiusių
Kaip groja rojalis?
Lango stiklas vos tesuvirpa,
Vos vos, ir tai įsiklausius,
O už stiklo dūluoja figūros.
Trečias aukštas,
Metų pats vidurys,
Todėl ir viršuj, ir žemai
Liejasi žalias klevų chaosas.
Kieme už kreminio
Aptvaro
Vaikšto vyras mėlynom kelnėm
Ir spjaudosi žemėn duona,
Kreivai prasišiepė plytų siena,
Raudona, įjuodus,
Su vienu vieninteliu langeliu:
Virtuvės šeštajam aukšte.
Mergaitė su smuiku eina per kiemą,
Mergaitė bijosi vyro,
Mergaitė nubėga, o vyras mėlynom kelnėm
Leidžiasi pãskui, nepaveja,
Rojalis pakyla per pustonį
Aukščiau, nei reikėjo,
Bet niekam šitai nė motais, tik akimirką krusteli
Kairiojo žando raumuo.
Taip ir pažinsi idealią visuomenę
Ar bent idealų kvartalą:
Iš viršaus muzika,
Po kojomis trupiniai,
Kažkas mazgo mergautinius siūlus,
O iš tolimos šeštojo aukšto virtuvės
Krinta šampano butelis,
Krinta,
Krinta –
Ir nesudūžta.
Iš ukrainų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Andrej Chadanovič
* * *
šliaužia švieson iš vazono gėlių nepažįstamų vijos
žalumõs vis daugiau – daugiau nei ant dolerio
žemės sputnikas keliauninkė saulelė be bilieto
suka ratą dangum ir ant akinių tavo sustoja
peteliškė ant delno širdis be dopingo trankos
liemeniu rangosi vikšras atakon šliaužte
ir lig žalio trypsėjimo pavasaris žemę išrengia
ir pasaulio nuogintelė bamba dega smalsa
Iš baltarusių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3105&kas=straipsnis&st_id=9211