Vladas Braziūnas
MAGNUS DUCATUS POESIS: RIBŲ ĮVEIKA
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3105&kas=straipsnis&st...Kaip rašyta praėjusiame "Literatūros ir meno" numeryje, 2006 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Minske minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną pirmąkart viešai pristatyta Magnus Ducatus Poesis (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė) – tarptautinė bendrija, išsikėlusi tikslą burti, vienyti numanomo Vidurio Europos regiono poetus, poezijos vertėjus, jos mokslininkus bei kritikus, taip pat kitus tiesiogiai ar netiesiogiai su poezija susijusius menininkus. Pristatyta ne atskirų šalių poetams paskaitant po eilėraštį kitą ir jų vertimų, tuos skaitymus įprastai palydint kokiais muzikiniais intarpais, o vienu bendru poezijos ir muzikos vyksmu – kūriniu, kupinu gyvybės ir improvizacijos, polilogiško susiklausymo. Ypač čia didelė kūrybinė sėkmė buvo (multi)instrumentininkų Todaro Kačkurevičiaus (Baltarusija), Algirdo Klovos (Lietuva) ir Valdžio Muktupavelo (Latvija): jų grojimas, taip pat Rūtos Muktupavelos (Latvija) latgališkas dainavimas sruvo it magiška visa ką vienin lydanti magma.
Tiesa, ne visi kaip tik šie eilėraščiai, čia skelbiami, bus buvę skaityti Minske. "Literatūra ir menas" griežtai laikosi principo jau skelbtų kūrinių nebeperspausdinti – ką gi, toks principas gerbtinas, tad šioji publikacija bus dar viena Magnus Ducatus Poesis improvizacija, prasidėsianti ne Romualdo Mieczkowskio eilutėmis "Paspauskim rankas viens kitam / prieš imdamiesi sumanymo" ir nesibaigsianti Andrejaus Chadanovičiaus eilutėmis "žodžius tu it slyvas nusarpinai / kvėpuoji laisvė tau po širdžia duria / it liūtis laisvas vaikštai ir paikai / manai neišbyrėt dykaviduris" (abu versti Vlado Braziūno)… Vis dėlto tikimės šiąja improvizacija anosios dvasios pernelyg neiškreipti.
VLADAS BRAZIŪNAS
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Dažniausiai apie ją kalbame istoriniu aspektu, stebimės jos valdovais ir didybe, jos teritorija – nuo vienos jūros krantų iki kitos. Rečiau, ko gero, diskutuojame apie ano meto kultūrą, apie jos tarpusavio sąsajas, augimą kaimynų žemėse, apie nepaprastus jos vaisius. Kas tada vyko, kas veikė, kas lėmė to regiono kultūros vystimąsi? Ar šiandien Kunigaikštystės palikimo paveldėtojų – lietuvių, baltarusių, lenkų, latvių, ukrainiečių, rusų, žydų, totorių, karaimų ir netgi armėnų ar kitų tautų žmonių – kultūrose dar esama kokio nors bendrumo?
Šie klausimai nedavė ramybės poetams, atvykusiems į unikalų Minsko susitikimą, kur pajutome senosios Kunigaikštystės pulsą, kai mūsų keliomis kalbomis skaitomi šiuolaikiniai eilėraščiai pradėjo tarpusavyje "susigroti", sudarė savotišką anų laikų Babelio bokšto fragmentą! Puikiai čia derėjo senoviškais (ne vien) instrumentais drauge atliekama muzika...
ROMUALD MIECZKOWSKI
Iš lenkų kalbos vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ
Romuald Mieczkowski
Mano Angelas Sargas
Mano Angelas Sargas būna šalia
visada ir visur –
kai lietuje šlampu
palieka man vieną sausą siūlelį
pliaže triukšmingam leidžia būti
linksmu šešėliu
pūkus pakloja ten kur suklumpu
žaizdas sutvarsto
gyvent prisiminimais
leidžia kai labai skauda
kai saulė patamsėja
nemiega kai – atrodytų –
nerūpestinga ir saugu
Mano Angelas Sargas saugo mane
tarsi nepavargstanti auklė
neklaužadą vaiką
nuo manęs paties –
kad nepaklysčiau dieną
ir naktį aušros sulaukčiau
Mano Angelas Sargas pavargęs
nuo manų klaidų gausybės
jis daro viską ką galėdams
kad išgyvenčiau viena akimirka ilgiau
Labai trokšta matyti mane geresnį
Iš lenkų kalbos vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ
Kornelijus Platelis
Pakrantės
Šiek tiek jų esu regėjęs –
smėlėtą Baltijos paplūdimį,
pėduotą nuo pat vaikystės, rūsčią uolų sieną
Atlanto pakrantėje su žvejų kenotafais,
kažkur netoli Lisabonos, plačią
atoslūgio juosta Velse, plytinčią
vos ne lig pat horizonto.
Kasnakt nubundu vis kitoj
sapno bei regimybės pakrantėj,
išsigelbsčiu iš jūros, paskui
nesėkmingai bandau išsigelbėt iš kranto.
Kai vandenynas ramus, sėdžiu nukoręs kojas
nuo stačiausios uolos – potvynis jų nesiekia,
man gera jausti žemės tvirtumą.
Tačiau, kai nakčia ji ima drebėti,
banguoti it vandenynas, dusdamas bėgu
į niekieno žemės paplūdimį,
jaučiu kaip kyla vanduo
nelyginant iš po žemės,
kaip blunka sąmonės kontūrai,
kaip reikšmes ima keisti atsinešti daiktai...
Ir visada man mieliausias bus tas Palangos jūros
smėlio ruoželis,
mažyčių bangelių ir didelio lūkesčio laižomas,
kviečiantis tyliai, ramiai pasukti
į ten ar į ten, kaip vaikystėje.
2006-04
Uladzimer Arlou
Baigtinės biografijos bandymas
Gimiau Gyvatės
metais
pasak Rytų kalendoriaus
ir Stalino mirties metais
pasak kalendoriaus tarybinio,
po Mergelės ženklu,
gimdymo namuos
priešais Sofijos katedrą
Polocke;
slapčia buvau krikštytas
stačiatikių popo,
pastvėriau jį už barzdos
ir nepaleidau,
kol buvo parodytas
saldus gaidys ant lazdelės;
apsiginklavęs žvake
ir senelės siūlų kamuoliuku
nesulaukęs septynerių
leidaus ieškoti požemio perėjų,
Stepono Batõro laikais
jungusių
miesto vienuolynus ir šventóves;
nuo tõlaik
taip ir blaškausi
po užmūrytus labirintus
ieškodamas
Polocko metraščio,
šventosios Eufrosinijos kryžiaus
ir abejotinos šlovės;
mirsiu vasarą,
kai sukaks
tūkstantis metų
kūnigaikščiui Vseslavui Stebuklingajam;
būsiu palaidotas
Polocko
Šventojo Ksavero kapinėse
kaip graikų apiegų katalikas;
kai kas padės
ant šiltos žemės
rùgiagėlių puokštelę
ir tris žinomų
spalvų gvazdikus;
baltarusiškame tekste
ant paminklo
laikantis tautìnės tradicijos
bus padaryta
rašybos klaida.
Iš baltarusių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Dmitro Lazutkin
* * *
šitos štòrminės radijo bangos
šie sutrikimo skersvėjai
atvirame neapibrėžtosios
mūsų europos kieme
ir išsklaidyti to sutrikimo nejėgia nė šaltas oras
ir gerklę skauda ir maudžia
ir limfiniai savęs pakankamumo mazgai
aiškiai padidėja ypač į vakarą
kai tuščių butelių ir visokio šlamšto
kolekcininkai
atsideda alkohòliui
rengdamiesi prarasti sąmonę
prieš nužengiant angelams ar tesėtvarkos
saugotojams
kasdien mes gauname kvietimų ligoninėn
geros sąlygos prienamos kainos
kasdien mes gauname kvietimų bažnyčion
patogus laikas nemokamas automobilių stovėjimas
sakai man
kad vyrai ypačiai gražūs po trisdešimt penkerių
galbūt ir teisybė
tiktai kas iš to –
statybos baigtos
mums nerūpi panaudotos medžiagos
nėra kur mums eiti iš čia
ant mano batų smėlis
ant mano batų egiptas
ir ko jam buvo trenktis šitaip toli?
gali būt
šitaip žaidžia saulė ir vėjas
arba strateginius savo tikslus baiginėja
gali būt
atmintis tikroji
visai ne tai ką manau
ir verta skubėti
kol nieks neišjungė elektros
kol širdis nesustojo
kol jaučiu ir viena ir kita
vienodai aštriai
Iš ukrainų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Vladas Braziūnas
* * *
velnias linksmas Orfėjas dainuoja, o angelas
liūdnas
kėkštas lekia į medį, tarytum riešutmedį graikų
dar gerai, kad nors paukštis pažįstamas, jis čia
mane ir palaiko
kai jau nieko nesieks atmintis, nebegrįžtamas būsiu klajūnas
prasidėjo procesai, procesija juos vainikuos
kelio galas, paskiau atgalios kapanokis pats vienas
išsilakstė auksiniakanopiai žirgai, tik ašvienis
kasos į aptvaro vielą ir prašo praeivių paguost
o bažnyčioje giesmės, apšvieski, Aukščiausis,
tą šalį
ir mane toj šaly, atsitikusį skambinant sumai
gal dar liko keli nutolimai, grįžimai, atstumai
ligi ryto ledinės širdies, lig minutės
kada suspurdės, bet nejusi
kaip savi šito Hado, šio pragaro verias rausvi
ir mažiučiai skilveliai
Lipica–Lokevas, 2005.IX.8
Barbara Gruszka-Zych
* * *
paklodės kurias džiovindavo
kiekvieną šiltesnę dieną
kad lova kvepėtų sodu
kad vėjas nuo jo nupūstų blogus sapnus
paklodės skrenda ją neša
į kitą krantą siauroje ąžuolinėje valtyje
štai ir atėjo pavasaris
ant stiebo įtemptos skalbinių virvės
trūksta tiktai baltų burių
išlygintų į ledo plytas
spintų šaldikliuose
* * *
sėdėjome prie medinio stalo
su stavarių akimis
žiūrinčiomis į mus
iš kito pasaulio gelmių
Iš lenkų kalbos vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ
Georgij Jefremov
Stebuklingoji
Vilniuje
kur Aušros Vartai
virš Gatvės
už stiklinės Sienos
Jos nustebęs Švelnumas
kai Visatoje tapo tuščia be Mūsų
kai Mes nebegalėjom be Dievo
kai Dievui tapo nebepakeliama be Sūnaus
Jis pasibeldė pas Ją
kitaip neišėjo
ir dabar Jinai turi
visą Mūsų Širdžių Auksą
visus Sidabro Ašarų Luistùs
visus Mūsų Sielų Pãbirus
vien tik Jinai tegali Juosius apimti
vien tik Jinai temoka Juosius išsaugot
vien tik su Ja Mes nemirtingi
vien su Mumis Ji gyva
Iš rusų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Аntanas A. Jonynas
Pasienio zona
Ar dar seka mus išardyti radarai
ar stebi mūsų pėdas sniege
seniai nevalyti binoklių stiklai
ledo lytys nuo šalčio gūžiasi smėly
apie ką lekuoja per naktį
nebereikalingi tarnybiniai šunys
paneigdami kažkokį tvarumo dėsnį sušylam
atiduodami savo šilumą vienas kitam
kieti spinduliai traška ant sniego plutos
mes nespėsim į keltą kuris vėl
nugramzdins į žemyną
kodėl dabar tavo tokios mėlynos akys
ką jos išduoda kokios tai ligos spindesys
negesinkim šią naktį blyškios šviesos kambary
kai pabusiu matysiu tave užsimerkusią
besišypsančias tavo blakstienas
kur mums skubėti niekur mes nepabėgsim
visada liksim pasienio zonoj
nebijau tiksinčio laikrodžio
vis tiek mes esame laiko inkliuzai
Маryja Маrtysevič
* * *
На Беларусі Бог жыве… У. Караткевіч
В деревне Бог живёт не по углам… Й. Бродский
Kalnelis ir kelias, ir upės abudu krantai.
Kareiviškus marškinius atvežiau – še juos,
nešioki ilgai,
kadais, mano Die, toks galingas ir žilas, kursai
teikeisi jau pensinio amžiaus į Baltąją Rusią ateit.
Pastoralinis Viešpatis mano – bičių piemuo,
spiečius kaimiškų rūpesčių jo galvoj:
Jis, sukurstęs saldžiausia, ką tik gali pasvajot,
pila medų stiklainin ir avilius apiburnoja.
Viešpatie, Tu pini į kasas svogūnus
ir, lyg bučiuotumei, ant liežuvio tupdais biteles.
Leisk mums savim užsiimti, atleisk mus aistrius
kaip skoliniñkam saviem mes atleidžiam skolas.
Nacionalistui atleisk, tas šaukia: virš visa ko
Kalba, ir slopsta prieš jį aikščių tavų šurmulys:
jis užgimė čia ir toksai, ir, žiūrėk, visi mes už jo
užkibome, nors nebesirenkam jau daugiau
kaip po tris.
Feministei atleisk, ji sako: vyrai visi
ožiai, ir su dangum konkuruoja kojinių
žydrumu.
Atleisk jai, nors, gali būt, ne kitokia ir aš pati:
patriarchalinis Viešpat, ant savo kvailės nerūstauk.
Antiglobalistui atleisk, iš vaiko rankos jisai
išmuša kolos skardinę, mėsainį, nespėtą apžiot.
Visiems mums atleisk: tai jau ne amžinai,
tai tik pora akimirkų lig karo pradžios.
Iš baltarusių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Оleg Kocarev
Kasdienybė miestiečių, labai subtiliai įsitaisiusių
Kaip groja rojalis?
Lango stiklas vos tesuvirpa,
Vos vos, ir tai įsiklausius,
O už stiklo dūluoja figūros.
Trečias aukštas,
Metų pats vidurys,
Todėl ir viršuj, ir žemai
Liejasi žalias klevų chaosas.
Kieme už kreminio
Aptvaro
Vaikšto vyras mėlynom kelnėm
Ir spjaudosi žemėn duona,
Kreivai prasišiepė plytų siena,
Raudona, įjuodus,
Su vienu vieninteliu langeliu:
Virtuvės šeštajam aukšte.
Mergaitė su smuiku eina per kiemą,
Mergaitė bijosi vyro,
Mergaitė nubėga, o vyras mėlynom kelnėm
Leidžiasi pãskui, nepaveja,
Rojalis pakyla per pustonį
Aukščiau, nei reikėjo,
Bet niekam šitai nė motais, tik akimirką krusteli
Kairiojo žando raumuo.
Taip ir pažinsi idealią visuomenę
Ar bent idealų kvartalą:
Iš viršaus muzika,
Po kojomis trupiniai,
Kažkas mazgo mergautinius siūlus,
O iš tolimos šeštojo aukšto virtuvės
Krinta šampano butelis,
Krinta,
Krinta –
Ir nesudūžta.
Iš ukrainų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Andrej Chadanovič
* * *
šliaužia švieson iš vazono gėlių nepažįstamų vijos
žalumõs vis daugiau – daugiau nei ant dolerio
žemės sputnikas keliauninkė saulelė be bilieto
suka ratą dangum ir ant akinių tavo sustoja
peteliškė ant delno širdis be dopingo trankos
liemeniu rangosi vikšras atakon šliaužte
ir lig žalio trypsėjimo pavasaris žemę išrengia
ir pasaulio nuogintelė bamba dega smalsa
Iš baltarusių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3105&kas=straipsnis&st_id=9211
Vytautas Dekšnys
MAGNUS DUCATUS POESIS – UKRAINOJE
Gruodžio 6–8 dienomis Kijeve ir Charkove vyko Lietuvos užsienio reikalų ministerijos globojamos tarptautinės poetų bendrijos Magnus Ducatus Poesis skaitymai. Gruodžio 6-ąją Ukrainos rašytojų sąjungos salėje Kijeve susirinko pati didžiausia bendrijos dalyvių komanda: lietuviai Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas, Kornelijus Platelis, Birutė Jonuškaitė, Eugenijus Ališanka, Vytautas Dekšnys, lenkiškai rašantis vilnietis poetas Romualdas Mieczkowskis, Barbara Gruszka-Zych iš Lenkijos, baltarusiai Uladzimiras Arlovas, Maryjka Martysevič ir Andrejus Chadanovičius, ukrainiečių poetai Serhijus Žadanas, Olehas Kocarevas (Charkovas), Dmytro Lazutkinas (Kijevas), Marjana Savka, Ostapas Slyvynskis ir jaunoji lietuvių poezijos vertėja Jaryna Černiak (Lvovas). Padedami muzikantų Algirdo Klovos ir Mieczysławo Litwińskio improvizacijos, visi aukščiau paminėti iš pradžių pademonstravo, kas yra poetinių kalbų Babelis, vėliau tęsė poetinę ir muzikinę improvizaciją, jau kiek panašesnę į tradicinius skaitymus. Magnus Ducatus Poesis sumanymą pristatė, jos vėliavą išskleidė Lietuvos Respublikos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža, vakare dalyvavo, o ir šiaip poetų bei muzikų išvykas rengė bei globojo mūsų kultūros atašė Ukrainoje Gabrielė Žaidytė.
Daugiau: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3170&kas=straipsnis&st...Literatūra ir menas, 2007-12-21, nr. 3170.
«ИЗ ДОМОТКАНЫХ ПЕСЕН»
Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika
Liepos 5 d., ketvirtadienį, 18.00 Vilniuje, S. Daukanto aikštėje, skambės kūrinys, sulydytas iš lietuvių ir artimų kaimyninių tautų poetų balsų ir muzikos garsų, – poliloginis Magnus Ducatus Poesis poezijos ir muzikos vyksmas, skiriamas Lietuvos Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dienai. Pasirodymą rengia Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos talkinamas to paties pavadinimo – Magnus Ducatus Poesis – tarptautinis menininkų sambūris.
Poésie : soirée "Magnus Ducatus Poesis"
Le 5 juillet, à la veille du Jour de l'État qui commémore de couronnement du roi Mindaugas, se tiendra sur la place Daukanto la soirée internationale de poésie et de musique "Magnus Ducatus Poesis" (Grand-duché de la Poésie).
Поэты и музыканты на площади С. Даукантаса разбудят дух Великого Княжества
Накануне Дня Государства (коронации Короля Литовского Миндаугаса), 5 июля (в четверг), в 18 час. на площади С. Даукантаса состоится международный музыкально-поэтический вечер Magnus Ducatus Poesis (Великое Княжество Поэзии).
Magnus Ducatus Poesis: surmounting boundaries
Poet and translator VLADAS BRAZIŪNAS is interviewed by EUGENIJUS ALIŠANKA, the editor-in-chief of „Vilnius“ literary magazine
Vladas Braziūnas. As we all know, the press writes about what it overhears. Sometimes it writes about what it understands, having heard with one ear only. That is what happened with the piece of news from Baltic News Service that you have quoted, which circulated in various media. Minsk is important here, and we will talk about it later.
But let us start from the title, Magnus Ducatus Poesis. It means the Grand Duchy of Poetry, not of poets. In the comments section of the Internet paper bernardinai.lt, one reader even claimed that poets were suffering from delusions of grandeur, and that probably Minor Duchy would suffice. It would be enough for poets, but not for poetry. Poets are small, but poetry is big. The power lies with poetry, and not with us. And something else: Magnus Ducatus Poesis is in no way a joint effort of Lithuanian and Belarusian poets. Taking a broader view that is also directed to the future, I would define it like this: it is a community of Lithuanian, Belarusian, Latvian (and Latgalian), Polish, Russian and other (including the ethnic minorities of these countries) poets and poetry translators, musicians and painters, other artists who are close to poetry, and critics, founded on the basis of aesthetic and ethical values, as well as, according to Vanda Zaborskaitė, on the basis of “republican ideas of freedom and tolerance, and values of personal dignity and civil duty of the Grand Duchy of Lithuania”.
The prehistory of the idea is long and natural. From an interest in your neighbours’ poetry, from a living relationship with that poetry and its writers (which arises from long years of translating this poetry into Lithuanian), you start feeling a certain affinity, and recognising the hard-to-describe poetic dialect of a large European region. You start to feel you are a resident of this land, and you see that another resident, too, is very much like you. You feel that he or she too, feels it, notices it, and tries to give it a name. We did not want to strain anything here; we did not harbour any plans or ambitions to actualise history. It simply happens that this region of the poetic dialect coincides approximately with former possessions of the Grand Duchy of Lithuania. That is why the allusion made by Magnus Ducatus Poesis looked so convenient, natural and binding. Soon an explanatory component in the title emerged: surmounting boundaries.
E.A. Magnus Ducatus Poesis was founded at the Lithuanian embassy in Minsk. In view of the political situation in Belarus, it is not difficult to understand why at an embassy. But why in Minsk, of all places? In the history of the Grand Duchy of Lithuania, Minsk never played a key role; or did it?
V.B. The very idea incorporated in the name was hovering in the air (not yet in Latin, though). And when this name was pronounced on the evening of 7 February 2006, it was taken up by everybody and accepted as everyone’s. Yes, it happened at an informal reception at the Lithuanian embassy in Minsk. We were chatting, and then, after a while … Petras Vaitiekūnas, the ambassador at the time, sensed our serious intentions immediately, and the next day we were at the embassy again with the Belarusian poet Andrei Khadanovich, this time with a purpose. We browsed through our written visions, rendering them together into business language, with forecasting and calculations. The ambassador suggested that the first official public introduction of Magnus Ducatus Poesis could take place in Minsk on July 6, at the commemoration of Lithuanian Day of Statehood. That is how Minsk appeared in the foreground.
E.A. And yet, if I understand correctly, Magnus Ducatus Poesis embraces more than just bilateral cultural relations between Lithuania and Belarus. Poets from Poland, Ukraine and Russia also took part in the project. What are the duchy’s prospects? Will it remain just an annual embassy event with a nice-sounding title? Or does it have any bigger ambitions?
V.B. It is not a bilateral matter, I hasten to say without even reading this question. That is especially important. In the first poetic-musical action of Magnus Ducatus Poesis, the co-authors were really very different. They included Uladzimer Arlov, Andrei Khadanovich and Maria Martysevich from Belarus, Barbara Gruszka-Zych and Romuald Mieczkowski (a member of the Lithuanian Writers’ Union residing in Warsaw) from Poland, Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas and Kornelijus Platelis from Lithuania, the Russian Georgi Yefremov (a member of the Lithuanian Writers’ Union), and Oleh Kotsarev and Dmitro Lazutkin from Ukraine. We translated each other’s poetry into our own languages, and those poems and translations of them, arranged and read by both their authors and the translators, formed the foundation of the whole event. (I must add that Birutė Jonuškaitė, who translated the poems by Barbara Gruszka-Zych, was not present in Minsk.) What is most important is that it was not just a poetry soirée, where poets from different countries read a poem or two, with translations of them, and with the reading accompanied by musical interludes. The aim was, and we achieved it, to present Magnus Ducatus Poesis to a select audience (diplomats from various countries residing in Minsk, and Belarus’ elite in art and culture) in one event of music and poetry, a work brimming with life and improvisation, a poly-logical concord. There was a poetic dramaturgy to the event: from the Babel of poems resounding, in a certain order, at the same time and in their original languages, there emerged the word of poetry, a word that could be heard and understood by everyone. Music enveloped the sound of poetry, and intertwined with it. From allusions to the folk art of the nations of the region, it moved to free avant-garde improvisation. The action started and ended with music, but it did not stop (only the pauses in the music were silent), and throughout the whole event music was conversing with poetry, reading it, and listening to it. Therefore, we can say that it was a great success by the (multi)instrumentalists Todar Kachkurevich (Belarus), Algirdas Klova (Lithuania) and Valdis Muktupāvels (Latvia). Their playing, as well as Rūta Muktupāvela (Latvia) singing in Latgalian, flowed like some magical magma, fusing everything into one. I am not talking here in my own words, so much as in those of the people who saw and heard us on that afternoon. I am also quoting participants in the event (those who were interviewed by the media). The reality exceeded their expectations.
Our immediate plans include publishing the first Magnus Ducatus Poesis almanac, with a video and audio CD (Belarusian film-makers made a video of the event, the embassy acquired the film contributed it to our book). Next year a similar event will be held in Ukraine, or maybe in Poland. We are not avoiding Lithuania, of course. This year we planned an event in Minsk, and a larger one in Vilnius; but unavoidable organisational difficulties (related to the changes in the government in Lithuania) prevented us from carrying it out. Among the participants, we did not see the Lithuanian poet Tomas Venclova (who lives in the USA), the Ukrainians Yuri Andrukhovich and Andri Bondar … And yet I am mentioning them because they have done a lot for the cause of communication between poetries, and for Magnus Ducatus Poesis, and we link the future of our community with them.
We can see vast areas of activity. We can see what should be done; translating and propagating the community of the poetic and, in general, artistic culture of this broad Central European region; highlighting the authentic directions, phenomena and personalities of each of these cultures, including the ethnic minorities of these countries, as the common identity of the region and as a polyphony of individual identities, aiming at their dispersion inside and outside the region; encouraging and stimulating the region’s multidirectional cultural cooperation; activating external (European and global) cultural exchange, raising the international competitiveness of this culture in general, and poetic culture in particular; and enhancing the culture of poetry translations, and the prestige of the translators translating the poetry of the nations of the region, both inside and outside the region. It may sound abstract, yet behind these abstractions we see meetings, festivals, conferences and publishing (including e-publishing) in different countries every year … God give us good health and time to keep our promises. And that the number of “us” grows. There have emerged among us not only valiant poets, translators and other artists, but also swift and resourceful management enthusiasts. I, personally, am far from that. That is why we are looking for friends and sponsors, media sponsors among them; and, therefore, we are casting hopeful looks in the direction of The Vilnius Review magazine.
E.A. What is a grand duchy without a grand duke? When will his name be announced?
V.B. Not before the duchy is established de jure. When Magnus Ducatus Poesis is in control of its borders and is recognised by the world.
The Vilnius Review: New Writing from Lithuania. – 2006. – autumn / winter. – no 20. – P. 96–99. - http://test.svs.lt/?Vilnius;Number(171);Article(3988);
Magnus Ducatus Poesis: преодоление граней
Поэт и переводчик ВЛАДАС БРАЗЮНАС отвечает на вопросы главного ркдактора журнала «Вильнюс» ЭУГЕНИЮСА АЛИШАНКИ
Уважаемый Владас, как сообщалось в печати, «в знак памяти о многовековых государственных и культурных связях Литвы и Белоруссии в Минске было создано Великое Княжество Поэтов обеих стран (Magnus Ducatus Poesis)». Тебя самого называют духовным вдохновителем (отцом?) идеи». Может, расскажешь подробнее, как родилась эта идея?
Печать, как известно, пишет то, что услышит, порой то, что услышит только краем уха. Так произошло и с процитированным Вами сообщением BNS (Служба балтийских новостей), распространенным в различных печатных изданиях. Минск здесь важен, о нем еще поговорим. А сейчас давайте начнем с названия – Magnus Ducatus Poesis. Итак, Великое Княжество – но не Поэтов, а Поэзии. В разделе комментариев интернет-газеты «Bernardinai.lt» один из читателей даже заявил, будто поэты заболели манией величия – может, достаточно им и Малого Княжества? Поэтам достаточно, а поэзии – нет. Поэты маленькие, поэзия – большая. Власть в ее руках – не в наших. И еще хочется отметить – Magnus Ducatus Poesis никоим образом не является союзом «двух государств», каким-то двусторонним соглашением поэтов Литвы и Белоруссии. Если смотреть шире, заглядывая вперед, я бы охарактеризовал его так: сообщество поэтов и переводчиков поэзии, музыкантов, художников, других близких поэзии творцов, создателей и критиков искусства народов Центральной Европы – литовского, белорусского, латышского (и латгальского), польского, русского, украинского и других (включая и национальные меньшинства этих стран), – создаваемое на основе эстетических и этических ценностей, а также, по словам Ванды Заборскайте, «на основе республиканских идей ВКЛ – свободы и толерантности и таких ценностей, как человеческое достоинство и гражданский долг».
Предыстория идеи проста и обычна. Начиная с интереса к поэзии соседей, с живых взаимоотношений с ней и ее создателями до переводов этой поэзии в течение многих лет на литовский язык. Начинаешь чувствовать определенную общность, распознавать трудно определяемый поэтический диалект большого европейского региона. Начинаешь ощущать себя жителем этой земли, видеть, что и другой такой же житель во многом похож на тебя. Чувствуешь, что и он это ощущает, замечает, старается выразить. Никого специально мы не хотели привлекать, у нас не было никаких замыслов или амбиций, связанных с актуализацией истории. Так уж оно вышло, что этот регион поэтического диалекта почти совпадает с бывшими владениями Великого княжества Литовского, поэтому аллюзийное название Magnus Ducatus Poesis показалось подходящим – естественным и прочно связывающим. Вскоре появился и поясняющий компонент названия – преодоление граней.
Magnus Ducatus Poesis было создано в стенах Литовского посольства в Минске. Имея в виду политическую ситуацию в Белоруссии, становится понятным, почему в посольстве. Однако почему в Минске? Ведь в истории Великого княжества Литовского Минск никогда не играл важной роли?
Сама идея, закодированная в названии (правда, еще не латинском), витала в воздухе. И вечером 7 февраля 2006 года, едва только было произнесено это название, оно было взято на заметку и всеми принято как свое. Действительно, это произошло в посольстве Литовской Республики в Минске, во время неофициального приема. Мы непринужденно беседовали, и слово за слово… Тогдашний посол Пятрас Вайтекунас сразу почувствовал серьезность намерений, и на следующий же день мы с белорусским поэтом Андреем Хадановичем уже вновь сидели в посольстве, перелистывали свои письменные наброски, вместе переводили их на деловой язык, строили прогнозы, считали. Посол предложил первое публичное представление Magnus Ducatus Poesis организовать здесь, в Минске, 5 июля, в День Литовского государства (День коронации Миндаугаса). Так Минск и выдвинулся на первый план.
И все же, если я правильно понял, Magnus Ducatus Poesis охватывает большее пространство, нежели двусторонние культурные связи Литвы и Белоруссии. В этом проекте участвовали и поэты из Польши, Украины, России. Каковы перспективы Княжества? Не станет ли оно «ежегодным мероприятием посольства» с громким названием, или у него куда большие амбиции?
То, что это не двустороннее дело, – очень важно. Соавторов первого музыкально-поэтического представления Magnus Ducatus Poesis было много – это и белорусские поэты Владимир Орлов, Андрей Хаданович и Мария Мартысевич, и поляки Барбара Грушка-Зых и Ромуальд Мечковский, член Союза писателей Литвы, ныне живущий в Варшаве, и литовцы Владас Бразюнас, Антанас А. Йонинас и Корнелиюс Платялис, и русский поэт Георгий Ефремов, член Союза писателей Литвы, и украинцы Олег Коцарев и Дмитро Лазуткин. Мы переводили стихи друг друга на свои языки, эти стихи и их переводы, по-своему скомпонованные и прочитанные авторами и переводчиками (правда, стихи Барбары Грушки-Зых переводила Бируте Йонушкайте, не участвовавшая в представлении в Минске), и стали основой всего представления. И все же (что самое главное) это не был обычный вечер поэзии, на котором поэты из отдельных стран читают одно-два стихотворения и их переводы и чтения эти сопровождаются какими-нибудь музыкальными вставками. Наши усилия увенчались успехом! Magnus Ducatus Poesis удалось представить избранной публике (находящимся в Минске дипломатам разных стран и белорусской культурной элите) как единое музыкально-поэтическое произведение, полное жизни, импровизаций, полилогического согласия. Поэтическая драматургия представления – из всех в определенном порядке одновременно на разных языках звучащих стихотворений вылупливается поэтическое слово, которое все в состоянии услышать и понять. Звучание поэзии окутывает, в него вплетается музыка, переходящая из аллюзий на творчество народов данного региона в свободные авангардистские импровизации. Музыкой представление начиналось и ею же закончилось, но она не умолкала (существовала только тишина музыкальной паузы) и во время всего представления, вступала в разговор с поэзией, читала ее и слушала. Поэтому можно сказать, что это был большой творческий успех (мульти)инструменталистов Тодара Качкуревича (Белоруссия), Альгирдаса Кловы (Литва) и Валдиса Мактупавела (Латвия): исполняемая ими музыка, а также латгальское пение Руты Мактупавелы (Латвия) струились словно чудодейственная, все воедино сплавляющая магма. Я это говорю не столько от себя, сколько со слов людей, смотревших, слушавших нас на этом вечере. А также и самих участников представления (опрошенных, так скажем, представителями печати). Действительность превзошла все их ожидания.
Среди ближайших планов – выпуск первого альманаха Magnus Ducatus Poesis с компактной видео- и аудиопластинкой (белорусские кинематографисты представление в посольстве снимали на пленку, посольство приобрело фильм и подарило нашей книге); организация в будущем году такого же представления в Украине, в Литве и опять в Белоруссии. Еще в нынешнем году планировалось организовать такое представление в Минске, а более крупное – в Вильнюсе, к сожалению, организационные неувязки (в связи со сменой власти в Литве) не позволили этого сделать, среди участников мы не увидели, к примеру, литовского поэта (живущего в США) Томаса Венцлову, украинских поэтов Юрия Андруховича, Андрия Бондара… И все же я их упоминаю потому, что они для Magnus Ducatus Poesis и в целом для общения поэзий уже очень многое сделали, с ними неразрывно связано и будущее нашего сообщества.
Перед нами большое поле деятельности. Мы знаем, что необходимо делать. Открывать и распространять общности поэтической и вообще художественной культуры этого обширного региона Центральной Европы, выявлять аутентичные направления, явления и личности в каждой из этих культур – в том числе и в культурах национальных меньшинств – как общее тождество региона и как полифонию отдельных тождеств в целях надлежащего их распространения как внутри региона, так и за его пределами; поощрять и стимулировать развитие многостороннего культурного сотрудничества этого региона; активизировать внешний (европейский и мировой) культурный обмен, повышать международную конкурентоспособность этой культуры, особенно поэтической; повышать культуру поэтических переводов, престиж переводчиков, переводящих поэзию народов этого региона как внутри самого региона, так и за его пределами. Звучит как бы абстрактно, но за этими абстракциями мы видим ежегодные встречи каждый раз в другой стране, фестивали, конференции, издание (в том числе и электронное)… Дай Бог здоровья и времени, чтобы осуществить задуманное. Чтобы нас было больше. Чтобы среди нас было не только много замечательных поэтов, переводчиков, других творцов, но и толковых энтузиастов управления: сам я, увы, таковым не являюсь. Поэтому мы ищем друзей, поддержку. В том числе и информационную. С надеждой смотрим на журнал «Вильнюс».
Какое Великое княжество без Великого князя… Когда мы узнаем его имя?
Не ранее, чем Княжество будет признано и de jure. Когда Magnus Ducatus Poesis само начнет контролировать свои границы и будет признано мировым сообществом.
Вильнюс: Литературная панорама Литвы. – 2006. – зима / осень. – № 172. – С. 108–111.
Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika
Mielas Vladai, kaip rašė spauda, „prisimenant šimtmetinius Lietuvos ir Baltarusijos valstybinius ir kultūrinius ryšius, Minske įkurta abiejų šalių Poetų Didžioji Kunigaikštystė (Magnus Ducatus Poesis)“. Pats esi pristatomas kaip „idėjos dvasinis įkvėpėjas“. Gal galėtum plačiau papasakoti, kaip gimė ši idėja?
Spauda, kaip žinom, parašo – ką nugirsta. Kartais – kaip, viena ausim nugirdus, supranta. Šitaip bus atsitikę ir Jūsų cituojamame BNS (Baltijos naujienų tarnybos) pranešime, įvairios žiniasklaidos paplatintame. Minskas čia svarbus, apie jį pakalbėsim. Dabar pradėkim nuo pavadinimo. Magnus Ducatus Poesis. Taigi ne poetų, o Poezijos Didžioji Kunigaikštystė. Internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ komentarų skyrelyje vienas skaitytojas net pareiškė, esą poetai susirgę didybės manija – gal užtektų jiems ir Mažosios Kunigaikštystės. Poetams užtektų, poezijai – ne. Poetai yra maži, poezija – didelė. Jos yra valdžia – ne mūsų. Ir dar. Magnus Ducatus Poesis jokiu būdu nėra koks „abiejų šalių“, koks dvišalis Lietuvos ir Baltarusijos poetų stumtraukis. Žiūrėdamas plačiau ir kiek į ateitį, mėginčiau brėžti taip: Vidurio Europos tautų – lietuvių, baltarusių, latvių (ir latgalių), lenkų, rusų, ukrainiečių bei kitų (įskaitant ir šių šalių tautines mažumas) – poetų ir poezijos vertėjų, muzikų, dailininkų, kitų poezijai artimų menininkų, meno kūrėjų ir kritikų bendrija, kuriama siejant save su estetinėmis bei etinėmis vertybėmis, taip pat, Vandos Zaborskaitės žodžiais tarus, „su LDK respublikoniškomis laisvės ir tolerancijos idėjomis, asmens orumo ir piliečio pareigos vertybėmis“.
Idėjos priešistorė ilga ir natūrali. Iš domėjimosi kaimynų poezija, iš gyvo santykio su ja ir jos kūrėjais – tą poeziją ilgus metus verčiant lietuvių kalbon. Pradedi žmogus justi tam tikrą bendrystę, atpažinti sunkiai nusakomą didelio Europos regiono poetinį dialektą. Pasijunti šios žemės gyventojas, pamatai, jog ir kitas šios žemės gyventojas vis dėlto yra daug kuo panašus į tave patį. Jauti, kad ir jis tai jaučia, pastebi, stengiasi vardyt. Nieko specialiai nenorėjom pritempinėti, nepuoselėjom jokių istorijos aktualinimo užmačių ar ambicijų. Tiesiog jau taip yra, kad tas poetinio dialekto regionas daugmaž sutampa su kadaisinėmis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomis, užtat aliuzinis Magnus Ducatus Poesis pavadinimas pasirodė parankus: natūralus ir stipriai siejantis. Greitai radosi ir paaiškinamasis pavadinimo sandas – ribų įveika (преодоление граней).
Magnus Ducatus Poesis buvo įkurta Lietuvos ambasadoje Minske. Turint omeny politinę Baltarusijos situaciją, galima suprasti, kodėl ambasadoje. Tačiau kodėl Minske? Juk Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorijoje Minskas niekada nevaidino svarbiausio vaidmens?
Pati idėja, įkoduota pavadinime (tiesa, dar ne lotyniškame), sklandė ore. Ir 2006-ųjų vasario 7 d. vakarą, vos tik tą pavadinimą ištarus, jis buvo pagautas, visų pasiimtas kaip savas. Taip, tai buvo Lietuvos Respublikos ambasadoje Minske, per neoficialų priėmimą. Laisvai šnekučiavomės, ir žodis po žodžio... Tuometinis ambasadorius Petras Vaitiekūnas iškart pajuto rimtas intencijas, ir rytojaus dieną su baltarusių poetu Andrejumi Chadanovičium (Андрэй Хадановіч) jau vėl sėdėjom ambasadoje, dabar specialiai, jau sklaidėm rašytines savo vizijas, drauge vertėm jas dalykinėn kalbon, prognozavom, skaičiavom. Ambasadorius pasiūlė, kad pirmas viešas Magnus Ducatus Poesis pasirodymas ir galėtų būti čia, Minske, liepos 5-ąją, minint Lietuvos Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną. Taip Minskas ir iškilo į pirmą planą.
Ir vis dėlto, jeigu teisingai suprantu, Magnus Ducatus Poesis aprėpia daugiau negu dvišalius Lietuvos ir Baltarusijos kultūrinius ryšius. Šiame projekte dalyvavo ir poetai iš Lenkijos, Ukrainos, Rusijos. Kokios Kunigaikštystės perspektyvos? Ar ji neliks „ambasados kasmetiniu renginiu“ su skambiu pavadinimu, ar ji turi didesnių ambicijų?
Kad ne dvišalis reikalas, pasiskubinau pasakyt šio klausimo nė neperskaitęs: itin svarbu. Pirmajame Magnus Ducatus Poesis poetiniame-muzikiniame vyksme jo bendraautorių tikrai buvo įvairių: baltarusiai poetai Uladzimeras Arlovas (Ўладзімер Арлоў), Andrejus Chadanovičius ir Maryja Martysevič (Марыя Мартысевіч), lenkai Barbara Gruszka-Zych ir Romualdas Mieczkowskis (Romuald Mieczkowski, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, dabar gyvenantis Varšuvoje), lietuviai Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas ir Kornelijus Platelis, rusas Georgijus Jefremovas (Георгий Ефремов, Lietuvos rašytojų sąjungos narys), ukrainai Olehas Kocarevas (Олег Коцарев) ir Dmitro Lazutkinas (Дмитрo Лазуткин). Vertėme vieni kitų eilėraščius į savas kalbas, tie eilėraščiai ir jų vertimai, savaip komponuoti ir autorių bei vertėjų (tiesa, Barbaros Gruszkos-Zych eilėraščius vertė Birutė Jonuškaitė, Minsko vyksme nedalyvavusi) skaitomi, ir buvo viso vyksmo pagrindas. Vis dėlto (svarbiausia!) tai nebuvo koks poezijos vakarėlis, atskirų šalių poetams paskaitant po eilėraštį kitą ir jų vertimų, tuos skaitymus įprastai palydint kokiais muzikiniais intarpais. Siekta – ir pavyko! – Magnus Ducatus Poesis pristatyti rinktinei publikai (Minske reziduojantiems įvairių šalių diplomatams bei baltarusių meno, mokslo, kultūros elitui) vienu bendru poezijos ir muzikos vyksmu – kūriniu, kupinu gyvybės ir improvizacijos, polilogiško susiklausymo. Poetinė vyksmo dramaturgija – iš vienu metu tam tikra tvarka visų savomis kalbomis skambančių eilėraščių Babelės imasi, lukštenasi poezijos žodis, jau visų įmanomas išgirsti, suvokti. Poezijos skambesį gaubia, į jį pinasi muzika, nuo aliuzijų į šio regiono tautų liaudies kūrybą pereinanti į laisvas avangardines improvizacijas. Muzika vyksmas prasidėjo ir juo baigėsi, bet muzika netilo (tyla buvo tik muzikinės pauzės) ir per visą vyksmą, kalbėjosi su poezija, ją skaitė, jos klausėsi. Užtat galima sakyti, kad čia didelė kūrybinė sėkmė buvo (multi)instrumentininkų Todaro Kačkurevičiaus (Baltarusija), Algirdo Klovos (Lietuva) ir Valdžio Muktupavelo (Valdis Muktupāvels, Latvija): jų grojimas, taip pat Rūtos Muktupavelos (Rūta Muktupāvela, Latvija) latgališkas dainavimas sruvo it magiška visa ką vienin lydanti magma. Čia kalbu ne tiek savo žodžiais, kiek tą popietę mus regėjusių, klausiusių žmonių (antai Minsko lingvistikos universiteto profesorius Jurijus Stulovas (2006.IX.31): „It was such a great idea to organize the poetry event“). Pagaliau ir pačių vyksmo dalyvių (tarkim, klausinėtų žiniasklaidos). Jų lūkesčius realybė pranoko.
Tarp artimiausių planų – išleisti pirmąjį Magnus Ducatus Poesis almanachą su kompaktine vaizdo ir garso plokštele (baltarusių kinematografininkai vyksmą ambasadoje filmavo, ambasada filmą įsigijo ir mūsų knygai dovanoja), kitąmet panašų pasirodymą surengti Kijeve, Minske ir Vilniuje. Lietuvos, žinoma, nevengiam, net šiemet buvom planavę tokį vyksmą rengti Minske, o didesnį Vilniuje, deja, neišvengiami (susiję su valdžių kaita Lietuvoje) organizaciniai nesklandumai to padaryti neleido, tarp dalyvių neišvydome, sakysim, lietuvių poeto (gyvenančio JAV) Tomo Venclovos, ukrainų Jurijaus Andruchovičiaus (Юрій Андрухович), Andrijaus Bondaro (Андрій Бондар)… Vis dėlto miniu juos todėl, kad jie Magnus Ducatus Poesis, o ir apskritai poezijų bendravimo labui jau yra nemažai nuveikę, su jais siejama ir mūsų bendrijos ateitis.
Matom didelius veiklos plotus. Matom, ką reiktų daryti. Verti bei skleisti šio plataus Vidurio Europos regiono poetinės bei apkritai meninės kultūros bendrumus, ryškinti kiekvienos šių kultūrų – taip pat ir šalių tautinių mažumų kultūrų – autentiškas kryptis, reiškinius bei asmenybes – kaip bendrą regiono tapatybę ir kaip atskirų tapatybių polifoniją, siekiant deramos jų sklaidos regiono viduje ir išorėje; skatinti bei dinamizuoti šio regiono įvairiakrypčio kultūrinio bendradarbiavimo vyksmą; aktyvinti išorinius (europinius bei pasaulinius) regiono kultūros mainus, kelti šios kultūros, ypač poetinės, tarptautinį konkurencingumą; kelti poezijos vertimų kultūrą, vertėjų, verčiančių šio regiono tautų poeziją tiek regiono viduje, tiek ir už jo ribų, prestižą. Skambėtų lyg ir abstrakčiai, bet už tų abstrakcijų regim ir susitikimus kasmet kitose šalyse, festivalius, konferencijas, leidybą (taip pat elektroninę)... Duokdie mums sveikatos ir laiko tesėti. Ir kad tų mūsų būtų daugiau. Kad iš tų mūsų rastųsi kuo šaunesnių ne tik poetų, vertėjų ir kitų menininkų, bet ir eiklių, sukrių vadybos entuziastų: pats toks toli gražu nesu. Užtat ieškom draugų, rėmėjų. Taip pat ir informacinių rėmėjų. Viltingai žiūrim ir „Vilniaus“ žurnalo pusėn.
Kokia Didžioji kunigaikštystė be Didžiojo kunigaikščio... Kada išgirsime jo vardą?
Ne anksčiau, nei Kunigaikštystė bus įkurta ir de jure. Kai Magnus Ducatus Poesis pati kontroliuos savo sienas ir bus pripažinta pasaulio.
Вильнюс: Литературная панорама Литвы. – 2006. – зима / осень. – № 172. – С. 108–111; The Vilnius Review: New Writing from Lithuania. – 2006. – autumn / winter. – no 20. – P. 96–99.
